Dainininkas Romas Dambrauskas, minintis jubiliejinius dvidešimtuosius sceninės veiklos metus, sutinka, kad ne kiekvienas kaunietis laimėtų tolerantiškiausio vairuotojo titulą.
Tačiau pats Romas būtų vienas iš rimčiausių tokio konkurso pretendentų. ,,Aš bent jau stengiuosi civilizuotai vairuoti, norėčiau, kad ir kiti tai darytų”, – puoselėjo viltį pašnekovas.
Trukdo nekantruoliams
– Kaip reaguojate sulaukęs nemandagaus vairuotojo ,,išpuolio”?
– Juoką kelia, kai koks nekantruolis veržiasi per nusidriekusias eiles, mirksi šviesomis, kažką žiopčioja pravažiuodamas. Tai labai juokinga. Tokiems kartais tyčia trukdau judėti. Jie ne tik nemandagūs, bet ir nenuspėjami – landžiodami per eiles ir sudarydami nepatogumų aplinkiniams, rizikuoja padaryti avariją.
– Ar niekada nepagalvojote apie asmeninį vairuotoją?
– O kas to nenorėtų? Manau, kad tai būtų labai gerai, ypač tada, kai važiuoju į koncertus.
– Jei įsivaizduotumėte šiokiadienį, kurio didžiąją dalį praleistumėte važinėdamas viešuoju transportu, kaip kistų Jūsų dienotvarkė?
– Būtų labai problemiška diena. Net negaliu apie tai pagalvoti. Jei negalėčiau vairuoti pats, tikriausiai samdyčiau asmeninį vairuotoją.
Automobilis it gitara
– Kokia mašina važinėjate šiuo metu?
– Muzikantiškąja ,,Renault Espace”.
– Kuo ji ypatinga?
– Ji labai talpi – nei per maža, nei per didelė. Esu ja labai patenkintas. Mano automobilyje yra visa tai, ko reikia nedideliems koncertiniams turams. Tačiau svajoju apie naujesnį modelį.
– Kas Jus mokė vairavimo meno?
– Mokė ir draugai, ir pusbrolis Algis, ir dėdė Liudas. Aš mokėjau kiek vairuoti jau būdamas 18 metų. Tada pirma mašina buvo „zapkė”.
– Kokiu transportu keliaujate į tolimesnes keliones?
-Traukiniu nevažiavau gal kokius dešimt metų. Autobusu keliauju kartą per penkmetį. Visur kitur – tik su sava mašina.
– Kaip vertinate greitį?
– Greitis gerai. Bet man jo neprireikia: į koncertą stengiuosi išvykti laiku.
– Kaip manote, ar važiavimas automobiliu šiandien vis dar vadintinas pomėgiu?
– Man jis daugiau darbo įrankis, kaip garso aparatūra ar gitara.
Išmoko remontuoti
– Jūs seniau dainuojate, ar vis dėlto vairuojate?
– Vairuoju nuo 1992 metų rudens. Taigi senas vairuotojas tikrai nesu. Bet per 3 mėnesius nuvažiuoju apie 12 000 km. Prie vairo praleidžiu nemažai laiko.
– Gal galėtumėte prisiminti keliones nuo pat pirmųjų koncertų scenoje iki šių dienų?
– Kai pradėjau dainuoti scenoje, mašinos dar neturėjau. Į koncertus su grupe ,,Raktas” važinėdavome samdytu autobusu LAZ. Smagu būdavo: užsimeti ausines ir pirmyn.
– Kokias mašinas teko vairuoti nuo pat vairavimo pradžios?
– Pirmoji mašina buvo 1992 metais ,,Ford Escort” – nei per maža, nei per didelė – pradedančiajam vairuotojui tikrai geras variantas. Tada beveik visos mašinos, parvežtos iš užsienio, buvo ne per geriausios būklės, bet ir gerai – išmokau jas remontuoti, susipažinau su visais automobilių mazgais.
– Ar paprastai vairuojate Jūs pats, ar mieliau dalijatės šiomis pareigomis su Jums artimu asmeniu?
– Dažniausiai vairuoju pats: ir į koncertą, ir iš jo. Pajutęs nuovargį, niekuomet nerizikuoju – perduodu vairą kitam. Nepatikėsit, tačiau atstumai ilgainiui vis trumpėja. Įprotis vairuoti tampa priimtinas organizmui. Organizmas tarsi nusiteikia, kad reikės kelyje vairuoti, prisitaiko, todėl ir miegas nebeima.
– Kokia mašina esate važinėjęs ilgiausiai?
– Tikriausiai dabartine, įtariu, kad dar kokius gerus metelius važinėsiu ja toliau.
– Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti geras vairuotojas? Ir kurias šių savybių galėtumėte priskirti sau?
– Dėmesingumas, kantrybė, mandagumas Lietuvos keliuose. Viso to norėčiau palinkėti visiems važiuotiems.
Kristina Kanišauskaitė