Ko vaikui iš jo reikia – dovanų, šventės ar stebuklo, paklausėme aktoriaus Sigučio Jačėno. Žmogaus, kuris atėjus metų sandūrai tampa Kalėdų Seneliu jau daugiau nei ketvirtį amžiaus ir prisimena savo tėtį, persirengdavusį Kalėdų Seneliu ir ėjusį pas draugų, kaimynų vaikus.
Kas yra tas mistinis personažas, pildantis slapčiausiais vaiko svajones?
Dabartinį Kalėdų Senelį populiariai būtų galima pavadinti „trys viename”: šventojo Mikalojaus (Mikolojus – hebr. kas yra kaip dievas) dvasingumas, griežtos, bet geros Merės Popins išmintis ir ant stogo gyvenančio Karlsono logika. Niekada nesupratau Kalėdų Senelių, saldžiai apsimetinėjančių ir pataikaujančių. Dėl to, deja, dažnai nebesusikalbu su „šventės organizatoriais”.
Kasdienybėje taip maža liko tikro šventiškumo ir dar mažiau pirmapradžio šventumo, todėl perdėti religiniai akcentai per Kalėdas dažnai atrodo tik kaip graudi butaforija. Atrodo, visi žinome, kokia turėtų būti Kūčių vakarienė, stebuklų naktis, tačiau tai taip menkai keičia mūsų esmę. Todėl labai liūdna, bet nenuostabu, kad neįvyksta joks vidinis virsmas ir einame iš metų į metus tokie patys, mus lydi ta pati rutina. Be jokio atsinaujinimo.
Ar skatinti vaiką piešti piešinėlį, rašyti laišką Kalėdų Seneliui?
Geriausia būtų, jei vaikui pačiam kiltų noras parašyti laišką seneliui. Aš vaikystėje nerašiau. Parašėm jau drauge su dukra. Ko vaikas siekia, kaip elgiasi, kas vyksta jo širdelėje, ar tiki Kalėdų Seneliu, didžia dalimi priklauso nuo to, kaip tėveliai su mažyliu bendrauvo nuo pat gimimo, kiekvieną dieną. Pats šventės laukimas yra nuostabus, todėl manau, yra gerai, jei vaikas piešia ir rašo Seneliui.
Ar tėveliai turi išpildyti mažylio svajonę, nors ji ir brangi?
Jau prieš kelis mėnesius parduotuvių lentynose su užrašu „Čia prasideda Kalėdos” pūpso kalnai kalėdinių dovanų Jei dėmesys skiriamas tik joms, labai gaila, Kalėdos čia ir pasibaigia… Per daugelį „seneliavimo” metų pastebėjau, kaip keičiasi vaikai, jų požiūris į šventę. Anksčiau viskas buvo skurdžiau, bet, regis, natūraliau ir daugiau tikro džiaugsmo. Džiugino ne dovanų dydis, o Senelio dėmesys, kad ir maža dovanėlė. Dabar į vaikų darželio grupę tenka eiti ne su vienu, o su 2-3 dovanų maišais. Vieni mažyliai gauna tai, ko norėjo, kiti, deja, tai, ką tėveliai išgalėjo… Žirklės nežmoniškai didžiulės. Suprantu, kad anksčiau tų gėrybių nebuvo arba tėveliai negalėjo įsigyti, dabar gali ir yra. Bet argi tai svarbiausia? Esu tikras, kad šventėje svarbiau būti nei turėti! Būti su vaiku ir artimu, skirti dėmesio kiekvienam ir visiems. Tai žodžiais sunkiai nusakoma kaip vėjo dvelksmas, pūgos gūsis… Išaiškinus, kas yra stebuklas, jis išsisklaido, nebelieka džiaugsmo, nei ir kitų Kalėdų laukimo.
Kaip vaiko nenuvilti, jei piniginėje – dykumų sausra?
Jei tai ne vaiko užgaida, o tobulėjimui reikalinga dovana, dėl kurios labai stengėsi, buvo tikrai labai geras ir nuoširdžiai tikisi būti įvertintas, gali tekti pasiskolinti pinigų ir nupirkti. Tačiau vaiko skatinimas tobulėti turi būti ne vien žodžiai. Ką jie reikš, jei girdės: „Būsi geras ir tave aplankys Senelis, gausi dovanų”, bet matys, jog patys tėveliai gyvena kitaip, nesiekia svajonės, o tik rūpinasi buitimi, kaip gauti, kaip uždirbti ir tik turėti? Vaikas netikės nei stebuklu, nei Kalėdų Seneliu. Gal kartais tėveliai persistengia ir užkrauna ant vaiko pečių tai, ko patys kažkada negalėjo pasiekti ar nepatyrė vaikystėje.
Ar Senelio dovanos turėtų skirtis nuo gimtadienio dovanų?
Manyčiau, kalėdinės dovanos turėtų būti dvasingesnės, prasmingesnės, jaukesnės, ne tokios daiktiškos – knygelė, bilietai įspūdingai kelionei pas delfinus ir pan.
Kaip nuteikti vaiką pasimatymui su Seneliu, kad jo nebijotų ir neverktų?
Esu laimingas, kad beveik nepatyriau ašarų vaikų, kurie bijotų Senelio. Labai daug kas priklauso nuo Senelio, jo pasiruošimo, nuotaikos. Vieną kartą, tiesa, verkė ir net labai. Kai niekas nematė, tiesiog raudojo, bet…tai buvo pats Senelis. Buvo skaudu dėl suaugusiųjų netakto. O vaikas Senelį sutinka taip, kaip ir kiekvieną svetimą žmogų. Jei tėveliai apie Senelį kalba, ruošiasi susitikti su juo, vaikas nebijos. Tačiau jei gąsdina, kad negeram vaikui dovanų jis neneša, mažylis bijo. Jis juk puikiai prisimena, koks buvo, ką iškrėtė. Todėl ne taip svarbu, ar vaikas kažkada tikrai nusikalto. Svarbiau, čia ir dabar, Kalėdų šventės šurmuly pastebėti jį kitokį, nuoširdesnį ir tikrai norintį būti geresniu. Tai ir yra didžioji paslaptis. Kartais mažas vaikelis ant mamos rankų gal apsiverkia todėl, kad dar negali kartu su broliu ar sese eiti į ratelį. O jei kuris berniukas ar mergaitė apsikabina mane ir maldauja neišeiti, susimąstau, ar tik nebuvo jis manim bauginamas, ar priešingai, pakerėtas laukto stebuklo realumu, nori, kad tai niekada nesibaigtų…
Kalėdų Senelio nėra kam vaidinti, o vaikas nori jam papasakoti, kaip laukė, stengėsi ir buvo gerutis…
Kažkodėl įprasta, kad vos ne į kiekvienus namus ateitų Kalėdų Senelis. Bet ar būtina? Mane patį Senelis namie aplankė tik kartą. Nepatinka, kad senelių pridauginta pagal poreikius. Gal geriau, kad Senelio sutikimas būtų stebuklas, o dovanas dažniau atneštų, kad ir „pro kaminą”…Anksčiau taip ir būdavo, gyvas Senelis ir dabartinės dovanos atsirado palyginti neseniai. Anksčiau dovanoms pakako riešutų, saldainių ar egzotiškų vaisių. Mūsų laikmečio vaikui, deja, dažnai jie būtų ne dovana, bet nesusipratimas. Tačiau už laikus ir vaikus atsakingi mes – suaugusieji.
Tęsinys – žurnale „Tavo vaikas”
Violeta Agurkytė
myliu kaledu seneli