Suplanuota piktadarybė

Stalino išprovokuotas badas Ukrainoje – vienas didžiausių nusikaltimų žmonijos istorijoje

Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka pasirašė įsaką, pagal kurį lapkričio 28-oji yra paskelbta 1932-1933 metų bado aukų atminimo diena.

Antroje pagal didumą slavų šalyje tais metais nuo išsekimo mirė milijonai žmonių. Dirbtinai išprovokuotą badą Ukrainoje istorikai vadina vienu didžiausių nusikaltimų žmonijos istorijoje.

Seimas ketvirtadienį priėmė specialų pareiškimą, kuriu solidarizavosi su ukrainiečių tauta, žiauriai nukentėjusia nuo Stalino režimo.

Nėra jokio paminklo

Prezidentas V.Juščenka lapkričio pradžioje vienoje savo kalbų apgailestavo, kad iki šiol šalyje nėra paminklo bado aukoms atminti.

„Mes privalome tokį paminklą pastatyti, sukurti šiai tragedijai skirtą kino filmą, įsteigti Nacionalinės sąžinės institutą, kuris ateities kartoms primintų apie baisią nelaimę, ištikusią mūsų tautą”, – agentūra „Reuters” citavo prezidento žodžius, pasakytus partijos „Liaudies sąjunga „Mūsų Ukraina”, kurioje jis turi garbės pirmininko pareigas, valdybos posėdyje.

Didžiojo badmečio metinės šiomis dienomis plačiai minimos visoje Ukrainoje. Žiauri istorinė pamoka verčia šią valstybę savo ateitį susieti su Vakarais, kur išskirtinis dėmesys teikiamas žmogaus teisėms ir bendražmogiškosioms vertybėms.

Aukų – milijonai

1932-1933 metų badą Ukrainoje istorikai vadina apgalvota piktadarybe, vienu didžiausių nusikaltimų žmonijos istorijoje ir jį lygina su Antrojo pasaulinio karo metais nacių vykdytu masiniu žydų naikinimu – holokaustu ir armėnų tautos genocidu XX amžiaus pradžioje.

Per maždaug 9 mėnesius Ukrainoje, garsėjančioje itin derlingomis žemėmis, nuo išsekimo mirė milijonai žmonių. Dėl tikslaus aukų skaičiaus ginčijamasi iki šiol.

Vienų istorikų duomenimis, Stalino režimas tada pražudė 3 milijonus ukrainiečių. Pagal kitus skaičiavimus, aukų buvo net 11 milijonų.

Ukrainos istorikai pastaraisiais metais surinko naujų duomenų, liudijančių, jog Stalino režimas badą suplanavo siekdamas išnaikinti vietos valstiečius, vengusius kolektyvizacijos. Iš Ukrainos išvežamų grūdų kiekiai kasmet buvo smarkiai didinami neatsižvelgiant į realius derlius. Galiausiai atsitiko taip, kad šiai respublikai grūdų būdavo paliekama tik sėklai.

Kai prasidėjo badas, SSRS valdžia sugriežtino bausmes už žemės ūkio produkcijos vagystes. Už tokius įstatymo pažeidimus grėsė net sušaudymas.

Apsupties žiede

Ukraina atsidūrė savotiškame apsupties žiede. Pasienio geležinkelio stotyse budėjo sustiprinti čekistų ir kareivių būriai, kurie neleisdavo badaujantiems valstiečiams išvažiuoti į kitus SSRS regionus. Geležinkelio bilietą galėdavo nusipirkti tik tie, kurie gaudavo specialų valdžios leidimą.

Dabar nustatyta, kad per didįjį badmetį kasdien mirdavo iki 25 tūkstančių žmonių, bet Sovietų Sąjunga nesustabdė grūdų eksporto. Ištuštėjo ištisi Ukrainos kaimai ir gyvenvietės.

1933 metų derliaus jau beveik nebuvo kam nuimti. Javai daug kur liko nepjauti, bet už mėginimą gelbėtis nuo bado žmonėms grėsė drakoniškos bausmės.

Stalino režimui pavyko tragediją Ukrainoje nuslėpti nuo pasaulio, šios piktadarybės mastai tapo žinomi tik gerokai vėliau.

Kai padėtis Ukrainoje tapo katastrofiška, Stalinas dėl susidariusios padėties apkaltino respublikos vadovybę, nors ji uoliai vykdė visus nurodymus, gaunamus iš Kremliaus. Prasidėjo masinės represijos, per kurias nukentėjo ne tik pareigūnai, atsakingi už žemės ūkį, bet ir inteligentai, pirmiausiai mokslininkai, į kuriuos sovietų diktatorius visuomet žiūrėjo labai įtariai.

Parodomieji teismai

Kai iš Maskvos atvyko Stalino atsiųsti emisarai, jie tuoj surado bado „kaltininkus” – mokslininkus ir rašytojus. Didelė jų grupė, įskaitant akademiką Slavčenką, rašytojus Durdukivskį, Nikovskį, netrukus atsidūrė Sibiro konclageriuose, o vėliau „dingo be žinios”.

Kartu prasidėjo kova su vadinamaisiais buožėmis. Iš pasiturinčių valstiečių, kurie liko gyvi, buvo atimtas visas turtas, o jie patys ištremti į atšiaurius SSRS regionus.

Represijų aukomis tapo daugiau kaip milijonas valstiečių. Mažiausiai pusė iš jų žuvo pirmaisiais tremties metais nuo bado, šalčio, epidemijų ir nežmoniško režimo konclageriuose. Į ištuštėjusius Ukrainos kaimus buvo perkeliami gyventojai iš Rusijos.

Dar viena „kaltininke” buvo paversta nepriklausoma Ukrainos pravoslavų bažnyčia. Ji buvo apkaltinta nacionalizmo kurstymu ir likviduota.

Šios bažnyčios maldos namai buvo arba uždaryti, arba sugriauti. Ukrainos pravoslavų bažnyčios vadovybė – metropolitas Lipkivskis ir 40 vyskupų buvo fiziškai sunaikinti, kaip ir 20 tūkstančių kitų žemesnio rango dvasiškių bei vienuolių

Nuslėpti nepavyko

Kaip nors vertinti Ukrainoje išprovokuotą badą Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta ne tik Stalino laikais. Šiai tragedijai buvo uždėtas tabu iki pat SSRS žlugimo. Kremliuje manyta, kad tragedijos priminimas gali pabloginti dviejų didžiųjų slavų tautų santykius.

Tiesa, Michailo Gorbačiovo, kuris paskelbė viešumo politiką, valdymo metais prasivėrė archyvų durys, ir prasiskleidė šydas, daug dešimtmečių dengęs kraupią paslaptį.

Kad ir kaip informacija apie badą ir jo padarinius buvo slepiama, pasaulis apie tai vis dėlto sužinojo dar prieš SSRS žlugimą. Badmirio 50-ąsias metines savo specialiame posėdyje paminėjo JAV kongresas.

Jis 1982-aisiais sudarė specialią komisiją bado Ukrainoje priežastims nustatyti. Komisija konstatavo, kad „nuo 1932 metų gruodžio badas buvo siejamas su kampanija prieš vadinamąjį ukrainietišką buržuazinį nacionalizmą; per šią kampaniją buvo sunaikinta ne tik milijonai valstiečių, bet ir didžioji dalis inteligentijos”.

Aiškiausiai apie Stalino užmačias parašė garsus istorikas Robertas Konkvestas, žinomas komunizmo nusikaltimų tyrinėtojas: „Maskva suplanavo badą Ukrainoje tam, kad sunaikintų šios šalies valstiečius kaip nacionalinį bastioną. Tuos valstiečius naikino ne dėl to, kad jie buvo valstiečiai, bet todėl, kad jie buvo Ukrainos valstiečiai”.

Seimas pareiškė solidarumą

Ketvirtadienį Lietuvos Seimas priėmė specialų pareiškimą, kuriuo parlamentas „reiškia užuojautą 1932-1933 metų genocido aukoms Ukrainoje bei solidarumą su ukrainiečių tauta”.

„Seimas pripažįsta, kad 1932-1933 metais Stalino režimas vykdė sąmoningą, kruopščiai suplanuotą ukrainiečių tautos genocidą”, – pabrėžta dokumente.

Seimui priėmus pareiškimą, priėmimo procedūrą stebėjęs Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Borisas Klimčiukas padėkojo Lietuvai už Sovietų Sąjungos valdžios vykdyto ukrainiečių genocido pripažinimą.

Ambasadorius sakė tikįs, jog Seimo žengtas solidarumo žingsnis turės įtakos tam, kad artimiausiu metu pasaulio visuomenė pripažins badmetį ukrainiečių genocido aktu.

Leonas Žalys