„Čia nepritampa komercininkai ar išsišokėliai. Dauguma mūsų mokinių – mąslūs, turintys savą pasaulį”, – apie savo auklėtinius kalba Valdas Ramanauskas, Klaipėdos moksleivių saviraiškos centro (KMSC) mėgėjiško kino studijos „Febas” vadovas.
Matyt, Febui, arba Apolonui – graikų mitologijos dievui, meno globėjui, jaunųjų kinematografininkų veikla yra prie širdies… Šįmet studija paminėjo jau 15-ąjį gimtadienį. Jos veikla aprėpia kiną, fotografiją bei animaciją. Pastarosios subtilybių moksleivius moko Lina Ramanauskienė.
Iš dabartinių narių senbuviu gali būti vadinamas Renatas, Vydūno vidurinės mokyklos dvyliktokas. Jis „Febą” lanko ketverius metus.
„Domėjausi animacija, vėliau – fotografija, o dabar labiausiai žavi kinas. Siekiu, kad tai, ką darau, būtų nepanašu į kitų, jeigu kam nepatinka – manęs tai nejaudina, – gūžteli pečiais. – Man rūpi atskleisti problemines temas: AIDS, narkomanijos, smurto šeimoje.
Nusprendžiau tapti mediku, kai baigsiu mokyklą. Noriu padėti žmonėms. O čia – mano hobis, kurį tikiuos tęsti ir ateityje.”
Donatas, „Baltijos” vidurinės mokyklos dvyliktokas, nori studijuoti režisūrą: „Kadangi kino režisierių kurso nerenka, stosiu į teatro, bet kinas būtų perspektyviau… Lietuvoje dar yra daug nišų, kuriose galima tobulėti. Svarbu turėti gerą idėją. Tada gali ieškoti rėmėjų arba savo galimybėmis daryti – parodyti, kad mažiausiomis išlaidomis sugebi pasiekti daug.”
Vaikinas sako vengiąs banalių siužetų ir temų. „Nekenčiu Holivudo”, – ramiai argumentuoja ir sako sieksiąs plėtoti Europos kino tradicijas.
Donatas yra sukūręs muzikinį vaizdo klipą, o šiuo metu užsiima filmu, kurio pagrindinė mintis – buvimas šalia, bet ne kartu: „Būna, kad artimas žmogus yra čia pat, bet tu jo arba jis pats nenori tavęs matyti…”
Anot pašnekovo, kuriant kino juostą, svarbu suburti gerą talkininkų grupę.
„Čia mūsų komanda tikrai puiki, – nusišypso, kresteldamas juodas garbanas, ir pelno kolegų pritarimo šūksnius. – Po filmavimų montuojame visi kartu. Mūsų aktoriais tampa draugai arba tiesiog pakviesti žmonės. Būna, gatvėje paprašai ko nors nusifilmuoti tavo kine – man svarbu rasti netipiškų žmonių, įsimintinų veido bruožų, kurie krenta į akis.”
Studijos fotografės Jurgita ir Indrė taip pat pasakojo „gaudančios” modelius gatvėje. „Yra buvę, kad žmonės už galimybę juos nufotografuoti paprašydavo honoraro”, – prisimena Jurga, „Vyturio” vidurinės mokyklos dvyliktokė, kuri fotografija susidomėjo dar vaikystėje.
„Dabar fotografuoja visi, kas netingi. Bet tai ir skatina ieškojimus – sieki kitoniškumo, nori juo sudominti”, – pastebi mergina, iki šiol neišduodanti senojo „Zenit” fotoaparato, bet pasvajojanti apie skaitmeninį.
„Zenitu” darytos nuotraukos – geriausios”, – papriekaištauja Indrė, Vydūno vidurinės mokyklos dvyliktokė. Jai fotografavimas – būdas išlieti emocijas. „Jei nuotaika gera – kadre atsiduria gėlytės, jei bloga – spygliuotos vielos tvora”, – nusijuokia.
Iš entuziazmu trykštančio Almanto veido nedingsta šypsena. „Mielai filmuoju ir montuoju, dabar štai domiuosi trimate animacija, juk ją irgi galima taikyti kine. Jis – pagrindinis mano pomėgis”, – kalba Klaipėdos paslaugų ir verslo mokyklos pirmakursis.
„Dabar mokausi maisto ruošimo darbuotojo specialybės – siekiu sužinoti daugiau apie maisto pramonę. Aš jau nuo šeštos klasės žinojau, kur stosiu, – patikina. – Tėtis skaniai gamino, aš irgi tai moku, tereikia gilinti žinias. Paskui galbūt mokysiuos kitko… Filmas apie maistą? Hm, gal ir galima, reikia tik idėjos…”
„O su idėjomis yra problemų, – įsiterpia „Febo” vadovas Valdas. – Moksleiviai neretai atrodo išsunkti vidurinės mokyklos programų…
Per tuos 15 metų mačiau daug jaunimo ir žiūriu, kad kuo toliau, tuo labiau jie mokykloje apkraunami. Užduočių įvairovė, aktyvus mokymasis nėra blogai, bet po viso šito dar ir generuoti kūrybines idėjas kartais pasirodo esą sunkoka… Tiesa, geriausios idėjos vis dėlto gimsta spontaniškai, kai jų visai nelauki.”
Dar viena studijos problema susijusi su KMSC vieta – toli nuo miesto centro esančia Strėvos gatve. „Labai nepatogi, tamsi, o mūsų darbas – vakarais. Šįmet visi būreliai ir mūsų studija populiaresnė vien dėl to, kad Minijos gatve paleido 9 maršruto autobusą. Bet šiaip jau geriausia vieta tokiai įstaigai, kaip mūsų, būtų centras”, – sakė Valdas.
Kad ir kaip būtų, pastatą atokioje Klaipėdos gatvėje, matyt, gaubia kūrybos dvasia. „Febas” didžiuojasi savo buvusiais auklėtiniais, kurių moksleiviškas laisvalaikio užsiėmimas virto profesija: Valdu Misevičiumi, baigusiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kino režisūros studijas; Robertu Narmontu, seniausiu studijos nariu, ją lankiusiu nuo pirmosios dienos, – dabar jis dirba Kauno televizijoje „Init”; Valdo broliais Aivaru ir Svajūnu Ablingiais, kurie darbuojasi „Balticum” TV ir kitais.
„Bet netgi jei niekada netapsi fotografu arba kino kūrėju, išmokti nuspausti fotoaparato mygtuką reikia kiekvienam – dabar kaip be kompiuterio, taip ir be fotoaparato neapsieisi”, – sako Valdas, kurio kelias į fotografiją prasidėjo nuo 15 rublių kainavusio fotoaparato „Smena” ir fotobūrelio „Draugystės” vaikų ir jaunimo klube…
Nusprendęs pagal pomėgį rinktis ir specialybę, po 9 klasių Valdas išvažiavo į Rokiškio kultūros mokyklą. Čia jis įgijo kultūros darbuotojo (specializacija: kino ir fotobūrelio vadovas) diplomą. Grįžęs į uostamiestį, nuėjo į KMSC. Jį iškart priėmė.
Be šios veiklos, dar ir kriminalinės policijos kriminalistinių tyrimų tarnybos specialistu dirbantis vyras prisipažįsta, kad kūrybinis bendradarbiavimas su jaunimu jam padeda neatbukti. O žalingų įpročių, smurto ir pan. prevencija – beveik nuolat „Febo” gvildenama tema. Šiuo metu studija įgyvendina Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos paremtą programą „Kvaišalai” – rengia DVD diską narkomanijos tema.
Valerija Lebedeva