Kasmet mokiniai renkasi, kokį mokykloje dėstomą dorinio ugdymo dalyką – tikybą ar etiką – norėtų lankyti. Pasidomėjome, kodėl daugiau Klaipėdos mokinių, ypač vyresnėse klasėse, renkasi etikos, o ne tikybos pamokas, kas lemia jų apsisprendimą.
Klaipėdos savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus duomenimis, praeitais mokslo metais etiką rinkosi 16 363, tikybą – 10 087 mokiniai, užpraeitais etiką lankė 17 822, tikybą – 10 760 mokinių.
Pasak Švietimo skyriaus vyresniosios inspektorės Danutės Tamulionienės, kiek vaikų vieną ar kitą dorinio ugdymo dalyką rinkosi šiais metais, dar skaičiuojama, tačiau ji neabejojo, jog santykis turėtų būti panašus kaip ankstesniais metais.
Visose Klaipėdos miesto lietuviškose mokyklose dirbama pagal katalikų tikybos programą, išskyrus H. Zudermano vidurinę, kur dalis vaikų tikybos mokosi pagal evangelikų liuteronų programą. Rusakalbių mokyklose tikyba dėstoma pagal stačiatikių programą.
Telšių vyskupijos (kuriai priklauso ir Klaipėdos miestas) Katechetikos centro duomenimis, katalikų tikybos pamokų lankomumas paskutinius du metus vyskupijai priklausančiose mokyklose truputį padidėjo – pernai ir užpernai šį dalyką rinkosi 54 proc. visų mokinių.
Tiesa, pasak centro vadovo kunigo Rimanto Gudlinkio, tikybos pamokos populiaresnės pradinėse klasėse. Vyresnėse klasėse 60-65 proc. mokinių renkasi etiką.
Remiantis Švietimo įstatymu, jaunesniems nei 14 metų mokiniams tikybos arba etikos dalyką parenka tėvai, o vyresni renkasi patys.
Kodėl taip skiriasi tikybą ir etiką besirenkančių mokinių santykis pradinėse ir vyresnėse klasėse, mokytojai ir dvasininkai nurodo ne vieną priežastį.
Traukia mokytojo asmenybė
Klaipėdos „Žemynos” vidurinės mokyklos etikos mokytojos Jurgitos Anužienės manymu, kurį dorinio ugdymo dalyką vaikai rinksis, taip pat vaikų požiūris į šias pamokas, bene didžiausia dalimi priklauso nuo mokytojo.
Žinia, Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir įvedus mokyklose etiką bei tikybą, šiuos dalykus dėstė ne specialistai. Ne vienoje mokykloje nuo tų laikų iki šiandienos išlikusios skaudžios problemos – menkas etikos ir tikybos pamokų prestižas, mokyklos administracijos ar mokinių požiūris į šias pamokas kaip nesvarbias – antraeiles ar trečiaeiles, sąmoningas kai kurių mokinių stengimasis šias pamokas paversti patyčiomis ar pramoga, „Žemynai”, tikino J. Anužienė, yra neaktualios.
„Jeigu tu per pačią pirmą pamoką numatai dalyko gaires, nustatai reikalavimus, tokių dalykų niekada nebus. Kai mokytojas dirba su ugnele, tai vaikai tikrai neturės laiko triukšmauti. Aišku, yra problematiškų vaikų, kuriems visai nesvarbu, kokia pamoka – etika, tikyba ar matematika, jie vis tiek pažeidinėja drausmę, tačiau tokių – nedaug. Atvirkščiai – mano mokiniai etikos labai laukia ir gailisi, kad per savaitę būna tik viena pamoka”, – sakė dešimtus metus etiką dėstanti pedagogė.
„Jei mokytojas pasiruošęs, ir vaikai dirba. O pas mus stiprus desantas – puikios etikos specialistės, tikybos mokytoja”, – tvirtino „Žemynos” mokyklos direktorės pavaduotoja Emilija Valbaitė.
Pasak jos, jų mokykloje etiką ir tikybą renkasi beveik po lygiai mokinių, taip pat – ir vyresnėse klasėse. „Mažiukai tikybą visą laiką noriai rinkosi, gal dėl sakramentų. Jie taip ir sako vieni kitiems: jei nelankysi tikybos, neprieisi Pirmosios Komunijos, tai negalėsi bažnyčioje ženytis. O vyresniokai anksčiau tikybos nesirinkdavo, bet pernai šį dalyką dėstė nepaprastai įdomi asmenybė – kunigas Saulius Stumbra, šiuo metu studijuojantis Romoje. Jis sugebėjo patraukti ir vyresnius mokinius. Pamokos buvo labai įdomios: į mokyklą buvo pakvietęs ir stačiatikių, ir evangelikų liuteronų dvasininkus, vienuolę Ignę Marijošiūtę. Ir nors dabar tikybą dėsto kita mokytoja, jaunuoliai mielai rinkosi šį dalyką”, – pasakojo E. Valbaitė.
Dvi tikybos programos
H. Zudermano mokykloje, kur mokosi vaikai iš vokiečių kilmės šeimų, tikybos mokoma pagal dvi programas – katalikų ir evangelikų. Pasak mokyklos direktorės pavaduotojos Jurgitos Andrijauskienės, šiais metais etiką pasirinko 292 mokiniai, tikybą – 212, iš jų 56 – pagal evangelikų liuteronų programą.
Čia tikyba, kaip ir daugumoje mokyklų, populiaresnė tarp pradinukų, o vyresnėse klasėse dauguma mokinių rinkosi etiką. Kodėl, anot J. Andrijauskienės, neatlikus vaikų apklausos, spręsti sunku.
„Gal pradinukai dėl sakramentų renkasi. Ir etikos, ir tikybos mokytojos – puikios specialistės, todėl nemanau, kad pasirinkimą lemia mokytojų asmenybės. O gal etika įdomesnis dalykas vaikams, daugiau sužinoti galima, čia ne vien apie Dievą kalbama”, – svarstė J. Andrijauskienė.
Nusprendžia administracija
Buvusi tikybos mokytoja, nepanorusios viešinti savo vardo, pasakojo, jog toje uostamiesčio mokykloje, iš kurios neseniai išėjo, kiek mokinių lankys tikybą, o kiek etiką, paskirstydavo mokyklos administracija. Kad vyktų tikyba, šį dalyką turėdavo rinktis ne mažiau kaip 9 vaikai. Be to, tuo atveju, jei visa pradinukų klasė pasirinkdavo tikybą, kitąmet privaloma tvarka jie turėdavo lankyti etiką.
Tai, jog Švietimo įstatymo garantuojama vaikų teisė mokytis tikėjimo tiesų neretai ignoruojama, yra minėjęs ir Vilniaus arkivyskupijos metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis: esą pasitaiko atvejų, kai vaikai rugsėjo pirmąją iš klasės auklėtojos ar mokyklos vadovų išgirsta – kadangi tikybą mažai kas renkasi, tai jos tikriausiai nebus, geriau rašykite pareiškimus iš karto į etiką.
H. Zudermano mokyklos direktorės pavaduotoja pastebėjo, jog nors Švietimo įstatymas turėtų garantuoti teisę mokytis norimo dorinio dalyko, realiai kai kuriose mokyklose ją įgyvendinti trukdo ugdymo planai.
„Ugdymo planuose numatyta, kad norint vesti pamoką, grupėje turi būti ne mažiau kaip penki vaikai. O, pavyzdžiui pas mus kiekvienoje pradinėje klasėje yra tik po 2-3 vaikus, norinčius mokytis tikybos pagal evangelikų liuteronų programą. Mes išeitį suradome: sudarėme jungtinę 1-4 klasių mokinių klasę – kaip kaimo mokyklėlėse, kurioje mokosi 17 vaikų. Mokytojai labai sunku dirbti, bet tokiu būdu vaikų ir tėvų poreikius patenkiname. O kitur gal tėvai labai kantrūs, nieko nedaro?” – svarstė J. Andrijauskienė.
Švietimo skyriaus vyr. inspektorė D. Tamulionienė teigė negirdėjusi, kad mokyklų administracijos „kaip nors ne taip elgtųsi” su tikybos mokytojais. Tik patvirtino, jog skirstant klasę į mobilias grupes, jose negali būti mažiau nei 5 vaikai. Be to, ugdymo planai leidžia mokyklos tarybai pačiai nustatyti galimą mažiausią vaikų skaičių mobiliose grupelėse atsižvelgiant į turimus specialistus ir kitus faktorius.
Slepia savo tikėjimą
Tai, jog mokyklų administracijos kartais „nesudaro sąlygų tikėjimo tiesų mokymui ar nesiekia jų sudaryti”, tik viena iš priežasčių, kodėl tikybos pamokų lankomumas vyresnėse klasėse mažesnis nei etikos, – teigia R. Gudlinkis.
Kita priežastis, kunigo manymu, yra ta, jog tikėjimas jaunimo tarpe šiandien nėra populiarus, ir, neretai nenorėdami reklamuoti savo tikėjimo, net tikintys jaunuoliai seka kitais bendraklasiais, renkasi etiką. Be to, pastebi kunigas, dabartinės šeimos neturi tvirtos tradicijos, tėvams sunku ugdyti vaikų tikėjimą, kai patys jo neturi.
R. Gudlinkis pripažįsta, jog kai kuriose mokyklose tikybos pamokų populiarumas kenčia ir dėl nepakankamos tikybos mokytojų kompetencijos, tačiau padėtis esą sparčiai gerėja.
„Jeigu prieš penkis metus mums dar galėdavo prikišti, jog tikybą dėsto nekompetentingi mokytojai, nespecialistai, tai dabar tokių – labai mažai. O Klaipėdos mieste – viena iš geriausių situacijų vyskupijoje: čia didelė dalis tikybos mokytojų yra baigę katechetikos ar teologijos magistrantūros studijas. Sudėtingesnė situacija mažose kaimo mokyklėlėse, kuriose šiandien nėra kam dirbti. Tokiose mokyklėlėse tikybą dėsto tikintys kitų dalykų mokytojai, baigę specialius kursus”, – pasakojo Katechetikos centro vadovas.
Rūpinasi sakrametais
Kodėl žemesnėse klasėse daugiau mokinių renkasi tikybą, iš dalies galima paaiškinti tėvų noru, kad vaikai greičiau priimtų Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentus.
Nors pastaruoju metu mokyklose sakramentams mokiniai nerengiami, anot R. Gudlinkio, svarbu, kad vaikas, besiruošiantis Pirmajai Komunijai ar Sutvirtinimui, lankytų tikybos pamokas.
„Parapinė katechezė remiasi tikybos pamokose suteiktomis žiniomis, jas gilina. Daug kur šiuos užsiėmimus veda tie patys tikybos mokytojai. Įprastai katechezė prie parapijų trunka vienerius metus, tačiau nelankantiems tikybos pamokų kai kuriose vyskupijose jau trunka ir dvejus metus”, – teigė dvasininkas.
Tiesa, nemažą dalį tėvų tokia tvarka erzina. Prisimindami, savo patirtį – esą seniau norint priimti Pirmąją Komuniją užtekdavo poterius išmokti, jie piktinasi, kad vaikams reikia ne tik tikybos pamokas lankyti, bet ir į šv. Mišias kiekvieną sekmadienį eiti, o po jų – į užsiėmimus.
„Kiekvieną sekmadienį turiu versti vaiką iš lovos ir eiti į bažnyčią – ir taip visus metus! Jokio laisvalaikio negalime suplanuoti, prie bažnyčios neigiama prasme pririšta visa šeima”, – skundėsi viena mama, ruošianti vaiką Pirmajai Komunijai.
Panašių priekaištų, esą tokiu būdu vaikai tik atstumiami nuo Bažnyčios, tvirtino sulaukiąs ir Katechetikos centro vadovas. Tačiau R. Gudlinkis akcentavo, jog diskutuoti, gera ši tvarka ar ne, esą būtų tas pats, kas piktintis Dievu, jog šis davęs per sunkų įsakymą – švęsti sekmadienį. Anot katalikų kunigo, tai esąs geras patikrinimas, ar žmogus iš tiesų savo širdimi ruošiasi gyventi krikščionišką gyvenimą, ar tik nori atlikti apeigą.
„Sakramentų priėmimas – labai atsakingas veiksmas. Beveik visoje Europoje katechezė seniai visiems trunka dvejus metus ir niekas dėl to nedaro tragedijos: tėvai supranta, jog kasdien augti tikėjime vaikui lygiai taip pat svarbu, kaip ir mokytis”, – sakė R. Gudlinkis.
Laima Švedaitė