Rokiškio gyventojas 45 metų Jonas Guogis turi neįtikėtinai lankstų liežuvį. Šalia jo niekada nebūna liūdna, nes vyras žino būdą, kaip pralinksminti aplinkinius.
Daugelis vaikų yra žaidę žaidimą, kai su draugais bendraujama sava kalba, žodžius tariant atbulai. Suaugusieji atlaidžiai žiūri į tokius šėliojimus – esą pamakaluos liežuviais ir atsibos.
Tuo tarpu J.Guogis, šiuos triukus įvaldęs dar vaikystėje, jų nepamiršo iki šiol.
Juokinti draugus ir pažįstamus žodžius tariant iš kito galo yra pats maloniausias Aleksandravėlės bažnyčioje vargoninku dirbančio vyro užsiėmimas.
Šį savo talentą vyras vadina Dievo dovana ir neleidžia sau jo pamiršti, manydamas, kad taip ne tik praskaidrina aplinkiniams nuotaiką, bet ir lavina savo atmintį.
Gavo „Atbulinio” pravardę
J.Guogis turi chorinio dirigavimo ir muzikos mokytojo specialybę.
Pastaruoju metu vargonaujantis vyras ilgus metus dirbo koncertmeisteriu Rokiškio kultūros mokykloje bei Obelių meninio lavinimo centre.
Neįprasto jo pomėgio ne kartą vos ne iki ašarų prajuokinti Jono draugai jį praminė „Atbuliniu”.
Tik žmona savo vyro talentui išliko abejinga.
„Apie šią nesąmonę aš net nekalbėsiu. Čia kaip apie mirusiuosius – gerai arba nieko”, – „Panevėžio ryto” korespondentei sakė Zita Guogienė.
Anot jos, per ilgus gyvenimo metus net ir iš kito galo sutuoktinio skaitomi eilėraščiai jai yra atsibodę.
Paklaustas, ar šeimyniniuose ginčuose jis panaudoja savo sugebėjimus, Jonas šypsosi, panardinęs galvą tyli ir garsiai neprisipažįsta, kad trūkus kantrybei savo žmoną ne tik mintyse pavadina „akžo” (ožka).
Labiausiai traukė užuojautos
„Niekada specialiai nesimokiau tarti žodžius iš kito galo. Vaikystėje labai greitai išmokau skaityti. Man buvo gal 6 metai, kai tėvelis kartą pasiūlė perskaityti radijo imtuvo „Spidola” pavadinimą iš kito galo. Atbulai tai skambėjo „alodips”, – prisiminė J.Guogis.
Nuo to laiko Jonas nejučiomis ir vis dažniau pradėjo skaityti žodžius, įvairius pavadinimus, laikraščių antraštes atvirkščiai – iš pradžių mintyse, o vėliau ir garsiai.
Tam jam nereikia jokio susikaupimo. Išgirstą ar perskaitytą žodį be jokių pastangų jis greitakalbe išberia tardamas iš kito galo.
Vaikystėje Jonui įdomiausia buvo atvirkščiai skaityti laikraščiuose spausdinamas užuojautas.
„Gal dėl to, kad būdavo įrėminti, užuojautų tekstai traukė mano akis”, – sako „Atbulinis”.
Vėliau paaiškėjo, kad be jokių pastangų jis gali tarti ir ilgus sakinius, ir net skaityti ilgiausius eilėraščius atbulai.
Didžiuojasi gera atmintimi
„Iki šiol prisimenu tėvų namus ir lentynoje stovėjusią druskinę. Tačiau vaizduotėje regiu ant dėžutės užrašyta ne „druska”, bet „aksurd”, – prisiminė J.Guogis.
Anot jo, į atmintį yra labai aiškiai įstrigusios atskiros vaikystės dienos. Jis metų, mėnesio, dienos ir net savaitės dienos tikslumu prisimena, kaip kaime vieną kartą su arkliniu vežimu tėvas vežė šieną.
„Net ir prabėgus vos ne 40-iai metų aš net prisimenu, kokiais žodžiais ir kokia balso intonacija jis ragino arklį”, – savo atmintimi didžiavosi penktą dešimtį įpusėjęs vyras.
Ir dabar J.Guogis stebina savo pažįstamus labai greitai atmintinai išmokdamas ilgiausius eilėraščius, poemas. To jis nedaro specialiai, tiesiog kelis kartus perskaitytos eilės be jokio vargo gula į jo atmintį.
Gavo atlyginimo dydžio honorarą
Atbulakalbė tapo J.Guogio pramoga. Jis atvirkščiais sakiniais, frazėmis linksmina vakaroti susirinkusius bičiulius.
Muzikinį išsilavinimą turintis Jonas net bandė dainuoti ir groti iš natų atbulai.
„Toks jausmas, lyg girdėtum kita kryptimi besisukančią plokštelę”, – įspūdžiais dalijosi J.Guogis.
Kartą, tai buvo 1989 metais, pažįstamas rokiškėnas, organizavęs Kauno sporto rūmuose pramoginius renginius, pakvietė J.Guogį svečio teisėmis dalyvauti anekdotų konkurse.
„Buvau pristatytas „vaikščiojančiu anekdotu”. Žiūrovai iš salės man sakė žodžius, o aš juos turėjau ištarti atvirkščiai. Man tai – vieni niekai, o renginio dalyviams tokia atrakcija labai patiko. Organizatoriai man už tai sumokėjo net 100 rublių. Tais laikais tai prilygo mano, Rokiškio kultūros mokyklos koncertmeisterio, mėnesio dydžio atlyginimui”, – pasakojo J.Guogis.
Sūnūs tėvu neseka
J.Guogis su žmona augina 21 metų sūnų Aurelijų ir 16 metų Andrių.
Pasak vyro, atžalos tokių sugebėjimų lyg ir neturi. Tačiau jaunesnysis sūnus žino visas pasaulio valstybių vėliavas ir jų sostinių pavadinimus.
„Aš taip pat kartu su juo išmokau visas sostines”, – juokėsi vyras.
Ko nors atmintinai mokymasis, kalbėjimas atbulomis, J.Guogio įsitikinimu, lavina ir padeda išsaugoti atmintį.
„Atbulinis” teigė nežinąs, kas sąlygojo tokius jo sugebėjimus. Galbūt prie to prisidėjo ir muzikinė klausa.
Rita Zdanevičienė
„Panevėžio rytas”