Kaip teigia statistika, Lietuva turi gražų kraštovaizdį, išraižytą 29 tūkstančių upių ir upelių, nusagstytą 3 tūkstančiais ežerų ir per 300 dirbtinių tvenkinių. Bet statistika nesiaiškino, kodėl visus Lietuvos žvejus kaip su magnetu traukia į Nemuno žemupį, Miniją, Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Kitokia statistika, kuri oficialiai niekur neskelbiama, rodo, kad į Baltijos jūrą gaudyti menkių iš visų Lietuvos kampelių suvažiuoja tūkstančiai žmonių, nors tarp vietinių klaipėdiečių ši žvejybos rūšis tikrai nėra labai populiari. Gerai, jūra yra jūra. Egzotika, laivas, bangos. Galima suprasti vilnietį ar panevėžietį, atsibeldusį čia kelis šimtus kilometrų, išleidusį kelis šimtus litų tam, kad iš arti pamatytų gyvą menkę. Tačiau Rytų Lietuvos žvejų traukos į „nudrožtą” Nemuno žemupį aš niekaip nesuprantu. O kas žvejoja likusiuose 28 999 upeliuose ir 3000 ežerų? Gal ten jau seniai žuvies daugiau nei brakonierių ir žvejų verslininkų „nugręžtose” mūsų krašto upėse? Labai smagu pavasarį ar vasarą pasivaikščioti Skirvytės pakrantėmis. Jautiesi kaip Marijampolės automobilių turguje. Nors ne, ant krantelio prie Skirvytės suvalkiečių procentas kur kas didesnis nei jų pačių turguje. Tuoj tuoj prasidės masinis lietuvaičių antplūdis į Nemuno žemupį medžioti vėgėlių. Su laužais, dainomis, šokiais ir muštynėmis. Dėl vietos, dėl neteisingo žvilgsnio ar nepatikusio snukio. O vėgėlių ponai seniai jau nebe tiek, kiek būdavo senais gerais laikais. Dalį išgaudė, dalis dėl stipriai nusekusių įprastų joms kelių pasirinko kitus maršrutus, per Karaliaučiaus sritį. Visiems prisigaudyti iki soties nebeišeis, nebėr tiek žuvytės. O jeigu ir būtų, nespėtų turbūt jos veistis, išgaudytų lietuvaičiai. Su saiku pas mus irgi problema… ir didelė.
Šita problema, matyt, būdinga ne tik žvejams mėgėjams. Lietuvis taip jau nuo vaikystės išauklėtas, kad visada būtų pasiruošęs karui. Jeigu perka – tai penkeriems metams, jei žvejoja – tai 10 normų, jei tik kimba. Filosofija paprasta – „Jeigu aš paleidinėsiu, tai kiti tikrai ne”. Jau yra tam tikra dalis žvejų visuomenės, kuri didžiąją dalį ar visas pagautas žuvis paleidžia. Dar labai maža dalis. Deja. Galima suprasti socialiai remtinus diedukus ar darbo neturinčius piliečius, kurie tikrai gaudo žuvis maistui. Ir ima visą, kiek pagauna. Įskaitant ir pūgžlius, kuriuos kiti išmėto pakrantėje, kad nesiveistų. Tokių diedukų ir socialiai netvirtai stovinčių piliečių pavasarį pilna ant abiejų molų. Masinis strimelių kibimas – jiems galimybė pavalgyti ir užsidirbti galbūt duonai, galbūt ir ne tik. Bet paėmus vidutinio žvejo vienos žvejybos išlaidas, ypač jeigu žvejojama kur nors Šilutės rajone, – Skirvytėje pagautas karšis kainuos tiek, kiek parduotuvėje kainuoja lašiša. Vadinasi, ne iš bado trenkiamės žvejoti. O jeigu ne iš bado, tai kokio š… tą žuvį dešimtimis kilogramų tempiame namo? Partempę pamatome, kad nėr kur jos dėti, žmona nevalo, pačiam po žvejybos tingisi, kaimynai irgi suka nosis į šoną – iškeliauja žuveliokai į šiukšlių konteinerį. O galėjo išneršti…
Atskira ir labai grandiozinė problema – žvejai verslininkai. Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantės zonoje. Tai, sakyčiau, didelė ekologinė katastrofa su mažomis skylutėmis tinkle. Bet apie juos – kada nors kitą kartą. Šiai bėdai nagrinėti vieno puslapio neužteks.