Sigitą Gedą jau galima vadinti gyvuoju klasiku, kurio darbai seniai „kankinami” mokyklose bei universitetuose. „Būtų geriau, kad apie gyvuosius poetus lietuviai mažiau pliurptų. Senieji lietuvių klasikai – kaip senas vynas; gera poezija turi tą pačią savybę. Matydamas daugelio poetų fiasko, sakydavau, kad nenoriu greitos šlovės, didelių pinigų ir pyragų”, – sakė poetas susitikimo su klaipėdiečiais Pempininkų bibliotekoje metu.
„Tiesą sakant, kai atėjau į kūrybinį kelią, visos geriausios vietos lietuvių literatūroje jau buvo užimtos, tad man teko daužyti sieną galva. Pasirodo, jeigu gerai daužai, tai siena išgriūva… aišku, jeigu galva nesupuvusi…”, – šypsosi Geda, kuriam vis dėlto pavyko prisibelsti iki lietuvių poezijos Olimpo ir, ko gero, įsitvirtinti ten visiems laikams.
„Esu priverstas leisti knygas, tokia mano profesija”, – tikina poetas, pasaulin paleidęs ne tik eilių, bet ir vertimų, pjesių, kritinių straipsnių…
Sigitas Geda į lietuvių poeziją įnešė nenugludintos energijos, sujungė kosmopolitiškumą ir tautiškumą, – sako literatūrologas Marijus Šidlauskas, susitikimo su poetu vakaro moderatorius.
S. Geda susirinkusiesiems į vakarą tema „Etninės ir kosmopolitinės kultūrų susiliejimas bei takoskyros” prisiekinėjo savo meilę uostamiesčiusi ir Baltijai: „Kaip poezija neturi ribų, taip ir jūros neįmanoma aprėpti”…
Pasibaigus vakarui, „Vakarų ekspresas” pašnekino poetą.
Gedai kartais prikišama, esą jo poezijoje per daug purvo, sielvarto ir vienatvės…
Kad nieko linksmo iš galvos nelenda, – juokiasi menininkas. – Gyvename moralinės degradacijos ir politinio cinizmo laikais.
Gražu, kai žmogus juokiasi, kai pyksta, juk tuomet jis ieško išeities. Negražu – kai žmogus nemato žmogaus, kai gali jį apspjauti, pratrūkti nepateisinamu pykčiu. Juk visi galimi gyvenimo atvejai yra sumodeliuoti pasakose, bet jose nerasime suprojektuoto terorizmo.
Mūsų amžiuje netelpama į jokius modelius, matyti, jog dabartiniai dievai jau paseno, – jie irgi turi keistis! Jau senovės kinai žinojo, jog jeigu žemėje kas nors keičiasi, vadinasi keičiasi ir danguje.
Kokį įsivaizduojate Dievą?
Man būtų nepaprastai įdomu, jei jis būtų blusos didumo. Dievas neatsako už žmogaus niekšybes, o mes jį padarom labai didelį ir sakom: tu, Dieve, dėl visko kaltas. Tad jeigu mes jį šiek tiek sumažinsim, Dievas nesupyks. Juk mes esam jo vaikai, o vaikai kartais nusikalba, – jie turi teisę ir pašiepti Dievą.
Vienam žmogui reikia didelio ir stipraus dievo, kitam – mažo ir silpno. Visos religijos yra teisios, svarbu, kad žmogus tiki. Juk niekas negyvena pagal religiją, žmogus matuojamas pagal tai, kaip elgiasi su kitais.
Apskritai gerojo dievulio įvaizdis man nepatinka. Aišku, labai norėčiau kad toks būtų, bet kas kasasi po pasaulio pamatais, pamato be galo daug chaoso, beprotybės, destrukcijos… Svarbiausia, jog ir žmogaus prigimtis yra tuo apnuodyta: kam sukurta dešimt Dievo įsakymų ir visi pamokymai, – tai yra mumyse. Nors iš tikrųjų šėtonas labiau varo pasaulį negu Dievas.
Viena iš didžiausių dabartinio pasaulio nuodėmių yra pasipūtimas, didybė – tokie žmonės žiūri į kitus iš aukšto, mano, kad vienam leista daugiau, kitam mažiau. Nesąmonė! Protingas žmogus apsimeta labai paprastu ir naiviu, juk to moko mūsų tėvų, senelių elgesys. Kad ir kiek džiaugtumėmės kompiuteriais, internetu ar mobiliaisiais telefonais, vis dėlto jie ardo ryšį su tradicija.
Kalbant apie poeziją, kiek ji dar reikalinga žmonėms?
Man absoliučiai nerūpi kiek kitiems, pirmiausia man pačiam reikalinga, o jeigu ir dar kam nors, tai visai gerai. Pavyzdžiui, Donelaičio laikais, jo kūryba buvo reikalinga tik jo parapijai. O dabar pasirodo labai reikalinga – universitetuose jaunimas turi studijuoti ir kankintis, – šypsosi S. Geda.
Daugelį lietuvių poetų reikėtų nuskandinti vien dėl to, kad jie neturi ausų! Garsas ir prasmė yra nedalijamas vienis. Kiekvienas balsu naudojasi pagal pašaukimą: profesūra kalba studentams, kunigai iš sakyklų, poetai eilėmis. Balso paslaptis neįkandamas dalykas. Vienu metu galvojau, jog kokia dešimt metų nerašysiu nieko, tik aiškinsiuos, kaip veikia žmogaus balsas. Juk kalbama, kad moterys neretai įsimyli vyrą dėl gražaus balso…
Nė viena SMS žinutė neturi tiek poezijos, kiek balsas, tad poetas turi turėti labai dideles ausis, – įsitikinęs S. Geda, kurio eilių melodija dažnai priartėja prie donelaitiškojo skambesio.
– Poezijos poreikio dydis laikui bėgant irgi banguoja, – nežinia, kada žmogui gali prireikti eilių. Kaip ir maldos, gamtos… Kada žmogui prireikia alkoholio, taip pat niekas nežino.
Kas yra įkvėpimas, ar toks aplanko jus?
Jeigu supaprastinčiau, tai galima vadinti tam tikru ūpu, šišu, pasiutimu arba tiesiog gera nuotaika. Yra dienos, kada norisi rašyti eiles, o būna ir taip, kai galva tuščia, – tada geriau žiūrėti televizorių, nerašyt per jėgą. Nors pažinojau gerų poetų, kurie neigdavo įkvėpimą. Man atrodo, kad jie šiek tiek vaidindavo.
Tiesa, įkvėpimu yra buvę daug spekuliacijų – oi, čia šventas įkvėpimas, tie romantiški vaizdiniai jau buvo senstelėję, tad maištas prieš įkvėpimą buvo argumentuotas.
Bet manoma, kad dabar alkoholio problema gana aštri…
Nieko su tais girtaujančiais žmonėmis neatsitiks, nors, aišku, kad tai negerai. Yra pasakymas „su saiku”. Tik kaip kas saiką supranta… Iki 25 metų nevartojau alkoholio, kadangi mano tėvas jo per daug gėrė, bet vėliau pamačiau, jog yra tokių situacijų, kad be jo neišeina. Kad aš dabar gailėčiausi to, jog jaunystėje per daug išgėriau – ne, niekuomet nesigailėsiu!
Skandalingai pagarsėjusioje Vytauto Petkevičiaus knygoje „Durnių laivas” esate vadinamas pašlemėku, niekad neišsipagiriojančiu kukurdvelkiu, Snaigyno chamuku…
Knygoje buvo labai daug apšmeižtų žmonių, aš – irgi. Bet su kvailiais niekas nesibylinėja, geriausias metodas – atsiriboti nuo to. Esu su V. Petkevičiumi turėjęs sąskaitų nuo 1968 metų, labai smarkiai nukentėjęs ir paskui atsikeršijęs. Esu kerštingas kaip graikas, nors lietuviai irgi neatleidžia skriaudų.
Be to, gyvenimas irgi labai gražiai atlygina Petkevičiui – va, mačiau per televizorių, kaip jis jau beveik rankų kojų nepajudina. Turėtų būti gaila, bet man kažkodėl ne… tiek prikiaulinęs kitiems, kad…
Apie žmones
„Mane nepaprastai traukia mažasis žmogus, jo gyvenimas, tai, kad jo būtis susideda iš kasdienių mažų darbelių. Įdomu nematomi žmonės, kurie tyliai ir ramiai tą savo akmenį ritina, juk pas mus Lietuvoj apie tris šimtus vienuolynų, jie nenori skelbtis.
Anais laikais visi bijodavo garsiai šnekėti, tarkim, dailininkų buvo priimta atsisėsti ir išgerti stikliuką tylomis, štai ir dabar šuniuką vedžiodamas stebėjau, kaip Paneriuose šiukšlininkai dirba, – jie visiškai nesikalba, jų gyvenimas toks baisus ir juodas, kad jeigu ir praveria burną, tai jau geriau negirdėti…
Man nepatinka žmonės, kurie per daug atgailauja, užuot veikę. Kai aš buvau išmestas iš visų darbų, turėjau tokią keistą skrybėlę, guminius batus… Tai nieko nedariau, tik nuvykęs pas tėvą į Dzūkiją, pasiėmęs arklį suariau sklypą, prisodinau daugiau negu reika pasternokų, petražolių, krapų. Kam man to reikėjo, nežinau, bet buvo labai įdomu…”
Lina Narbutaitė