Pradžioje ji to nesakė netgi savo vyrui. Po dviejų persileidimų ir nusivylimų, kurie tęsėsi mėnesių mėnesiais moteris vis dar sunkiai galėjo patikėti, kad kada nors galės turėti kūdikį. „Aš visuomet norėjau turėti didelę šeimą, – teigia ji, – Bet man jau 31 ir laikas nestovi vietoje”. Ir tik tuomet, kai kraujo tyrimas patvirtino jos nėštumą, moteris apie tai pasakė savo vyrui. „Aš buvau tiesiog pašėlusi, o mano džiaugsmas liejosi per kraštus”, – teigia ji. Tačiau niekam, išskyrus savo vyrą, ji apie nėštumą nesakė. Ir tik po trijų mėnesių, kai buvo visiškai tikra, kad pastojo sėkmingai, apie tai pradėjo pasakoti kitiems.
Nėštumas dėl daugelio priežasčių yra jaudinantis išgyvenimas, bet kai moteris yra patyrusi persileidimą, šios emocijos gali tapti neapsakomai sudėtingos. Vietoje džiaugsmo ir vilties yra baimė, liūdesys, galbūt net kaltė, o daugeliui moterų – atsiskyrimas nuo visų, užsisklendimas savyje.
Psichologė daktarė Cindy Wahleryra susidūrusi su nemažai skirtingų problemų, susijusių su vaisingumu ir nėštumo praradimu. Tiek vyrams, tiek moterims išgyventos emocinės komplikacijos reikalauja nemažai laiko, kol vėl sugrįžta į stabilią emocinę būseną. „Dažnai moterys kaltina save, kad nebuvo pakankamai atsargios, kad kažką darė neteisingai, – teigia daktarė C. Wahler, – Be to, moterys dažnai susikuria vizijas, kuriose įsivaizduoja, kaip viskas būtų, jeigu vaikelis būtų gimęs.”
„Nėštumas po persileidimo retai kada suteikia moteriai vilties, kad šį kartą viskas bus gerai. Priešingai – dažnai nuotaikos būna pesimistinės, kadangi moteris dažnai galvoja, kad šį kartą vėl viskas baigsis persileidimu, – sako daktarė C. Wahler, – Joms bent menkiausias sunegalavimas atrodo, kad vėl gali būti didelė nelaimė.”
Labai svarbu, kad prieš kitą nėštumą moteris jaustųsi tvirtai, optimistiškai ir pasitikėtų savimi. „Savo sielvartui nuslopinti ji turi skirti tiek laiko, kad neliktų jokių neigiamų emocinių išgyvenimų”, – teigia psichologė. Liūdesio ir nusivylimo ignoravimas gali tik prailgi šį periodą ir sukelti dar didesnį pyktį kitiems, savęs kaip aukos gailėjimą bei nuolatinį galvojimą apie tai, kaip viskas buvo blogai.
Bet reikėtų galvoti apie tai, kad daugelis persileidimą patyrusių moterų, nepaisant jų baimės, vėliau sėkmingai išnešioja kūdikius. Nors prarastas kūdikis niekada neišdyla iš atminties, gyvenimo džiaugsmas ir tikėjimas išdilina skausmą. Ir tuomet, kai atrodo, kad jokios vilties visai nebėra, gyvenimas pateikia staigmeną. Kaip sako daktarė C. Wahler, sėkmingas pastojimas po persileidimo yra tikra gyvenimo šventė. Vaiko laukiama kaip didžiausio stebuklo, beveik magiško burto.