Apie tolimąją Japoniją esam prisiklausę visokiausių mitų.
Tačiau jie, kaip teigia ketverius metus šioje šalyje gyvenusių Rinkevičių šeima, dažnai būna labai nutolę nuo tikrovės…
Vilniuje įsikūrusi UAB „Ekspla” Japonijai parduoda moksliniams tyrimams naudojamus lazerius. Šios UAB projektų vadovas Andrius Rinkevičius buvo pakviestas juos prižiūrėti Japonijoje. Tad vienas iš mitų, kad Japonijoje viskas pasiekė neregėtas mokslo aukšumas, jog mums tik pavydėti lieka, jau žlunga. Pasirodo, lazerių srity Japonija nėra labiau išsivysčiusi nei Lietuva.
Egzistuoja ir dar vienas mitas, kad europiečiui japoniškas raštas beveik neįkandamas (japoniškai jie vadinami kandžiais). Pasak kartu su vyru ir dviem vaikais Japonijoje gyvenusios žmonos Rūtos, iš pradžių atvykus į Tokiją sunkiausia buvo tai, kad negalėjai perskaityti nė vieno japoniško užrašo: nei kur įeiti, nei išeiti, ar atidaryta, ar uždaryta. Tad lituanistė Rūta Japonijoje kibo į mokslus, ir, išmokusi 500 hieroglifų, išlaikė ketvirto ir trečio japonų kalbos lygio testą (aukščiausias yra pirmas).
Vyresnioji dukra Agota nuo šešerių metų lankė japonišką pradinę mokyklą, per dvejus metus išmoko tiek hieroglifų, kiek per tiek laiko išmoksta ir pradinukai japoniukai – 240 (minimumas, reikalingas orientuotis gatvėje – 250 pagrindinių ženklų). Baigdami vidurinę mokyklą japonai moka 2 000 hieroglifų, tačiau, norint skaityti poeziją, reikia žinoti apie 10 000.
Mergaitė dar ir dabar Lietuvoje hieroglifais skaito parsivežtas komiksų knygeles. Kaip pastebi mama, net ir paėmusi lietuvišką knygą bando ją vartyti nuo galo (mat japoniškos knygos vartomos atvirkščiai, nei mūsų).
Pasak Rinkevičių, japonai pasiskaitę, kas apie juos rašoma, iš koto išvirstų. Ypač kai išvados padaromos vos po kelių dienų, praleistų šioje šalyje.
Dažnai girdime pasakojimus apie įspūdingas keletą valandų trunkančias arbatos gėrimo ceremonijas. „Aš irgi maniau, kad jie taip arbatą kasdien geria, – sako Rūta. – Pasirodo, tai daroma tik retomis progomis. Tada grupė draugų kokiame nors kultūros centre pasikviečia šios ceremonijos meistrą. Ne kiekvienas japonas moka tai daryti”. Šiaip japonai labai mėgsta pirkti į buteliukus išpilstytą šaltą arbatą ir gerti ją be jokių ceremonijų.
„Japonija labai suamerikonėjusi, – pastebėjo Rinkevičius. – Kadangi po Antrojo pasaulinio karo JAV buvo okupavusi Japoniją, japoniškos demokratijos, politinės sistemos architektai buvo amerikiečiai, jų siūlomi modeliai pasiteisino, tad japonams į kraują įaugusi pagarba viskam, kas amerikietiška. Turbūt niekur pasaulyje nėra tiek daug „MacDonalds” tipo restoranų, kaip Tokijuje. Tačiau šalia jų – šimtai japoniškų, kinietiškų, korėjietiškų, itališkų ir kitų šalių restoranų”.
Rinkevičiai labai juokėsi pastaruoju metu lietuviškoje spaudoje pasiskaitę, kad šiemet Japonijoje vykusioje parodoje „Expo 2005” viešėję lietuviai neatsistebi „kosminiais” japonų tualetais. „Kiekviename laikraštyje skaitai, kaip ten sunku, kaip nežinai ir kokį mygtuką paspaust. Na, nežinau, kur juos ten nuvedė. Man pagal pareigas tekdavo važinėti po visą Japoniją, per ketverius metus niekur neradau tokio tualeto, kad nežinočiau, kurį mygtuką spaust, – pasakojo Rinkevičius.
– Na, būna įvairių priedėlių prie tualetų, papildomų funkcijų, pavyzdžiui, pašildomas dangtis, džiovinimo vėjelis. Tačiau, kad nežinotum, ką spaust… 90 procentų tualetų labai paprasti. Oro uostuose, geležinkelio stotyse stovi europietiški klozetai, kai kur – paprasčiausios tupyklos, tokios, kokios pas mus sovietmečiu daug kur buvo”.
Su draugais japonai susitinka restoranuose, kavinėse ar bendruomenės namuose (Community hall), kultūros centruose. Ten japonai lanko įvairius užsiėmimus – vieni mokosi šokti, kiti – valgį gaminti, treti – daryti ikebanas. Vos tik sužinoję, kad yra iš kitų šalių atvykusių žmonių, japonai mėgsta kviestis į tokius centrus ir prašo, kad pamokytų savo patiekalų. Rūtai ne kartą tokiame centre teko gaminti lietuviškus valgius. Cepelinai jiems buvo per sunkus maistas, o šaltibarščiai labai patiko. Tik burokų pas juos sunku rasti, jais prekiaujama tik užsieniečiams skirtose parduotuvėse.
„Japonai labai sveikai maitinasi. Mokykloje vaikams aiškinama, kad saldainiai kenkia dantims ir nuo jų tunkama, todėl kai kartą savo dukros bendraklasiams pasiūliau saldainių, jie labai nustebo, kad aš jiems tai siūlau, ir atsisakė”, – stebėjosi vaikų supratingumu Rūta.
Į namus japonai svečių nekviečia, nes juos įsirengia tik sau, o ne norėdami prieš kitus pasirodyti, kaip dažnai daroma pas mus. Namai nelaikomi reprezentacine vieta. Be to, kaip pasakojo Rūta, jų namai ir nepritaikyti svečių susibūrimams. Baiminantis žemės drebėjimų jie statomi iš metalo konstrukcijų ir gipskartonio, tad girdisi net kaip kaimynai vaikšto.
Dar vienas mitas – kad japonų butai labai mažyčiai, minimalistiniai. „Visokių yra, pagal kišenę, – sako Rūta. – Manau, kad pas mus Karoliniškėse žmonės gyvena ankščiau nei Japonijoje”.
„Kai pasidomėdavome, kokius butus siūlo agentūros, paaiškėdavo, kad jie niekuo nesiskiria nuo Lietuvos. Plotas – nuo 50 iki 100 kvadratinių metrų”, – pasakojo Rinkevičius.
– Teko girdėti, kad tankiai gyvenamoje Japonijoje labai užterštas oras?
– Tikrai ne. Japonijoje patys griežčiausi pasaulyje taršos reikalavimai automobiliams, praktiškai po penkerių metų jau reikia keisti naujo automobilio variklį ar daryti kapitalinį remontą. Negalėsi nusipirkti automobilio, jei neatneši pažymos, kad turi jį kur laikyti – vietą aikštelėje ar garažą (parkavimas mėnesiui kainuoja apie 700 litų). Kai mieste gausu puikaus viešojo transportas, automobilis reikalingas ne kiekvienam. Jei savaitgalį reikia kur važiuoti, daug patogiau jį išsinuomoti, – pasakojo Andrius.
– Gatvėse teko matyti žmonių su raiščiais ant burnos ir nosies. Bet ne todėl, kad čia oras užterštas. Taip daro tie, kurie alergiški žiedadulkėms, o tuo metu kas nors gausiai žydi. Taip japonai, gerbdami kitų sveikatą, užsiriša burną, jei patys serga – kad kitų gatvėje ar transporte neapkrėstų, – sakė Rūta.
– Teko ne kartą skaityti, kad darboholikai japonai, norėdami atsipalaiduoti penktadieniais masiškai eina į restoranus ir nusigeria. Po to mieste mėtosi daug pamestų kaklaraiščių.
– Tai irgi vienas iš mitų apie Japoniją. Dirbau ne tarptautinėje, o grynai japoniškoje kompanijoje, – pasakojo Rinkevičius. – Tikrai ne visi eina. Tam reikia progos, na, pavyzdžiui, atvažiuoja klientas ar gaunamas didelis užsakymas. Be to, pasigėręs japonas niekada nesielgs agresyviai.
– Kalbant apie atostogas pas mus mėgstama sakyti, kad japonai neatostogauja ilgiau nei dvi savaites, nes mano, kad po mėnesio sugrįžęs į darbą žmogus nespėtų pasivyti ir įsisavinti įsibėgėjusių procesų, techninio progreso.
– Pagal Japonijos įstatymus atostogų priklauso 20 darbo dienų per metus. Mėnuo – kaip ir pas mus. Tik ne visos kompanijos šio įstatymo laikosi, po mėnesį atostogaujama didelėse korporacijose, kuriose yra profsąjungos. Mažesnėse kompanijose būna visaip. Pavyzdžiui, ten, kur aš dirbau, pirmais darbo metais darbuotojas gauna 10 dienų atostogų (į jas įskaičiuoja net Naujųjų Metų šventes, kadangi jie šiuo metu nedirba kelias dienas, o ne tik sausio 1 d.). Paskui kiekvienais metais pridedama po vieną atostogų dieną. Po dešimties darbo metų jau turi keturias savaites atostogų.
Tačiau Japonijoje kiekvieną mėnesį yra bent viena valstybinė šventė, ir tą dieną nedirbama. O jei valstybinė šventė būna sekmadienį ar šeštadienį, tai į darbą nereikia eiti pirmadienį ar penktadienį. Tad žmonės prisitaiko, pailsi. Ir į Havajus per tas laisvas dienas suspėja nuskristi. Tikrai nėra robotukų tauta, kaip pas mus teko skaityti, – pasakojo Rinkevičius.
– O kaip su viršvalandžiais?
– Didesnėse kompanijose darbo valandos tiksliai apibrėžtos, o mažesnėse dirbi tiek, kiek reikia. Tačiau paskui šeimininkas į tai atsižvelgia. Prieš Kalėdas ir metų vidury žmonės gauna privalomas premijas – bonusus. Ten, kur aš dirbau, už viršvalandžius nieko nemokėdavo, tačiau visas darbo laikas būdavo skaičiuojamas, atsižymėdavai atėjęs ir išeidamas iš darbo. Darbdavys į tai atsižvelgdavo skirdamas premijas. Mokesčių japonai moka mažiau, nei mes – tik apie 15 procentų.
– Robotukais galbūt japonus vadina ir dėl jų pomėgio dėvėti uniformas?
– Uniformas jie iš tiesų mėgsta. Jas turi net darželinukai. Visos Japonijos mokyklų mokiniai nešioja vieno modelio kuprines: mergaitės raudonas ar rausvas, o berniukai juodas. Kiekvienos mokyklos mokiniai dėvi skirtingų spalvų kepurėles. Ši tvarka neatsiranda iš nieko. Pavyzdžiui, kepurėlės skirtos tam, kad mokinius gatvėje būtų galima lengviau atpažinti. Vaikai ryte į mokyklą privalo eiti tam tikru sudarytu maršrutu, prie kiekvienos sankryžos budi tėvai (dažniausiai nedirbančios mamos), jie turi eismo reguliuotojo lazdeles ir vaikus saugiai praleidžia per gatvę. Tad judriose gatvėse vaikai jaučiasi saugiai.
– Dar teko skaityti, kaip gerai japoniukams – klasėse sėdi tik po kokius penkis, tai mokytojai kiekvienam gali skirti daug dėmesio ir gerai išmokyti.
– Oi, ne. Mūsų dukros klasėje mokėsi 35 vaikai, – sakė Rūta. – Klasė turėjo auklėtoją ir padėjėją. Kiekvienais metais keičiasi mokytojai, o kas antri metai sumaišo klases. Nors vaikų ir daug, būna ir po 40 klasėje, tačiau, kaip teko matyti, berniukai nėra tokie išdykę, kaip pas mus. Be to, vaikai labai užimti. Vaikus po pamokų mamos veda į daugybę būrelių. Beje, didelė dalis mamų, turinčios darželinukų ar pradinukų vaikų, nedirba. Jos visą dėmesį skiria vaikų auklėjimui.
Japonai labai draugiški žmonės, kuklūs ir nedrąsūs. O vaikai mokykloje mokomi po pamokų atsisveikinant nusilenkti mokytojai. Pamenu, atėjusi pasiimti dukros stebėjau, kaip mokytoja ją „treniravo”. Dukra vos linktelėdavo, o mokytoja gražiai prašydavo, kad reikia žemiau linktelėti – taip, kaip daro visi japoniukai, – pasakojo Rūta.