Vilties ir gedulo diena rūpėjo tik patiems tremtiniams ir politiniams kaliniams. Klaipėdiečiai su jais šios datos nepažymėjo – mieste buvo pastebėtos tik kelios valstybinės vėliavos, perrištos juodais kaspinais.
Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas Pranciškus Vytautas Mickus sakė tokią situaciją vertinantis dvejopai.
„Liūdna, kad žmonės neprisimena tos skaudžios praeities. Tačiau džiugina uostamiesčio jaunimas. Pas mus į svečius buvo atvykę vaikai iš devynių mokyklų. Buvome maloniai nustebę, matydami, kaip jie įdėmiai klausėsi mūsų pasakojimų apie karo r pokario istoriją, Sibire patirtas kančias, apie masinius trėmimus. Jie mums sakė, jog iki šiol apie tai nebuvo girdėję, mat mokyklose šių dalykų nemoko”, – teigė P. V. Mickus.
Jis sakė nesistebintis, kad Vilties ir gedulo dieną pamiršo suaugę klaipėdiečiai. P. V. Mickus mano, jog pykti ant žmonių ar smerkti juos dėl pernelyg mažo dėmesio tremtiniai ir politiniai kaliniai negali.
„Vyresnioji karta gyvena labai įtemptą gyvenimą, dažnai materialusis pradas užgožia jausmus. Žmonės daug dirba, rūpinasi namais, todėl gal ir pamiršta tokias datas. Tarybiniais laikais mes buvome ignoruojami, o dabar esame primiršti”, – sakė sąjungos vadovas.
„Dar mano mama sakė, kad trėmimo ir represijų vykdytojai turi derėtis su Dievu ir savo sąžine. Tačiau valdžia privalo vykdyti teisingumą. Dar garsiai neįvardinti mūsų patirtų kančių vykdytojai, o dauguma jų ir šiandien užima aukštus postus ir žiūri mums į akis”, – pridūrė jis.
Klaipėdos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje yra 1 500 narių, dar 500-600 jų gyvena mieste.
Ingrida Albrechtienė
„Vakarų ekspresas”