Pirmą kartą menas ir mirtis susijungė į vieną visumą. „Molinette” ligoninės universiteto patologinės anatomijos instituto anatomijos salėje Turine (Italija) buvo eksponuojami 10 lavonų. Idėja priklauso tailandietei Arajai, dalyvavusiai trienalėje, kurios pavadinimas – „Pantagruelio sindromas”.
Aplink Arają ant 10 anatominių stalų guli kūnai tų, kurie čia vadinami „studentais”, kadangi ant scenos buvo skaitoma tikrų tikriausia paskaita. Jos tema – žemiškojo egzistavimo pabaiga ir santykiai, kuriuos kiekvienas turi su anuo pasauliu. Visa tai vadinasi „The class”. Publika galėjo stebėti vaidinimą pro stiklinę sieną; buvo išstatytos dvi skirtingos ekspozicijos.
Kas tai? Prasto skonio apraiška, kaitinanti aistrą košmarams, teatralizuotas mirties demonstavimas?
„Nieko panašaus, – sako trienalės kuratorė Karolina. – Turėjau galimybę stebėti Arajos pasirodymų Bangkoko ligoninėje vaizdo įrašų su mirtimi susijusiomis temomis. Buvau sukrėsta, todėl ir pakviečiau ją. Pirmą kartą mums pavyks parodyti šį vaidinimą „gyvai” – manau, kad to dar niekada nebuvo, nors, reikia pripažinti, lavonai suvaidino svarbų vaidmenį meno istorijoje”.
Yra žinoma, kad „Miręs Kristus”, neprilygstamas Andrėja Mantenijos šedevras, buvo sukurtas negyvo modelio pagalba; tiek Leonardas da Vinčis, tiek Mikelandželas reguliariai dalyvavo skrodžiant lavonus ir išsamiai tyrinėjo žmogaus kūno sandarą. Tačiau lavonai dar niekada nebuvo vaidinimo dalyviai.
„Provokacinį praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį net gyvi paukščiai tapdavo meno kūrinių dalimi. Šis įvykis taps ypatingu. Reikia pažymėti, kad artistė bandė surengti vaidinimą Tailande, tačiau tai jai nebuvo leista, teko pasitenkinti vaizdo įrašais. Mūsų šalyje tai tapo įmanoma, – kalba ponia Karolina. – Mes kreipėmės su prašymu į sveikatos apsaugos ministeriją bei universiteto ir ligoninės direkciją. Leidimai buvo gauti, nes vaidinimas nepažeidžia niekieno teisių. Kalbama ne apie komercinę akciją, mirusiųjų teisių laikomasi. Kiekvieno lavono veidas uždengtas audiniu, jo neįmanoma pažinti”.
Galima spėti, kad su mirusiųjų giminaičiais bendravo departamento direktorius profesorius Busalotis, kuris šį įvykį pavadino naudingu gerinant mūsų visuomenės požiūrį į mirtį. Galimas daiktas, ne visi mano taip, kaip jis, – jau laukiama pirmųjų diskusijų.