Viskas turi savo pabaigą: baigiasi ir nepaprastai gražus šiųmetinis ruduo. Šiomis dienomis jau šniojo lietus, į palanges subarbeno kruša, o naktimis draskėsi vėjai.
Seni žuvautojai sako: toks oras tik vėgėlėms gaudyti! Bet negirdėti, kad vėgėlės „eitų”, nors senas žvejybos vilkas Vladas sakėsi jau matęs Naujajame turguje pardavinėjant jas. Bet žinok, žmogau, iš kur tos žuvys. Gal kokios atvežtinės, ne mūsiškės. Kaip ir lašišos, kurių nūn pilnos parduotuvės.
Taigi Vladas su Liutauru praėjusį šeštadienį žuvavo Minijoje. Jų „senąją” vietą jau buvo užėmę anksčiau atvykę žūkliai ir darbavosi plūdinėmis net išsijuosę. Pasišeria kažkokiu prievilu žuveles, gilyn į upę įbridę, ir lupa vieną po kitos tai kuoją kaip vyžą, tai dryžuotą razbaininkėlį ešerį. Ir ne kokį sprindinuką, o kaip žuvautojai sako, kepamą ešerį.
Kiekgi galima patiesus liežuvius varvinti seilę ir žiūrėti į kitus – pirmyn į savo sėkmę! Abu vyrai paėjėjo kokią dešimtį metrų į šoną ir ėmė vynioti pusiau dugnines meškeres, t. y. lengvus teleskopinius meškerykočius su lengvais švinukais. Tiksliau pasakius, taip savo įrankius buvo susiruošęs Liutauras, o Vladas vis dar niekaip negali atsisakyti savo konservatoriškų pažiūrų. Jo meškerių valai stori, kabliai – dideli, o ritė – nepamainoma rusiška, po 3 rublius 90 kapeikų. Aišku, viena Vlado meškerė nuo per sunkaus svarelio iškart lūžo, tad teko žuvauti viena. Bet pūgžliai ir tą vieną Vlado meškerę atakavo „dupletais”, t. y. po du. Mat Vladas meškerę užmesdavo netoli kranto, kur šeimininkavo tie dygliuoti išverstakiai.
Liutauras svarelį metė kur kas toliau, todėl traukė stambias kuojas (išlupo net šešis „dupletus”), išsivertė didžiulį karšį ir prisiplėšė tuziną kuprotų ešerių.
Vakarop pūgžliai pasigailėjo ir Vlado, tad ir jo tinklelyje jau radosi stambių kuojų ir ešerių.
Vyrai, jau vyniodami meškeres, sumetė: aktyviai buvo žuvauta nuo 8 valandų ryto iki 17 valandos vakaro. Jau temo, be to, ir sliekai baigėsi. Tarp kitko, šįkart jiedu buvo prastus sliekus nusipirkę: ploni kaip siūlai, be stiprumo ir gyvybės.
Važiuojant namo Liutauras prisaikdino Vladą, kad kitąkart tasai į žvejybą pasiimtų gerą teleskopinę meškerę su neinercine rite, kurią gavo dovanų per gimtadienį, ir nedžiržgintų palei ausį senais savo kledarais. O kaip bausmę liepė pasiimti visą laimikį. Galės sau valyti iki vidurnakčio!
O plūdininkai dar liko meškerioti, nors jau buvo gerokai pritemę. Tai fanatikai!
Adas Verba