Prancūzija vis dar dega. Gruzda ir gretimos šalys. Kas tai: padugnių riaušės, kaip teigia Prancūzijos vidaus reikalų ministras, ar musulmoniškoji Prancūzijos revoliucija, prancūzų revoliucija be prancūzų, kaip sako nešališkesni stebėtojai?
Kad tai ne riaušės – tikrai: riaušės tiek ilgai ir taip atkakliai netrunka. Net jei bus sutramdyti automobilių ir pastatų padeginėtojai, spalio 27-ąją vadinamosiose zonose be įstatymų įsiplieskusi ugnis rusens, kol vėl prasiverš kokiu nors protrūkiu.
Europa krūptelėjo, kai Londono metro nugriaudėjo Didžiojoje Britanijoje gimusių musulmonų savižudžių bombos. Tačiau Londono teroras įsiteko į individualistinio islamiškojo džihado rėmus, todėl pasaulis gana greitai nutilo: tai nebuvo taip kraupu, kaip 2001 metų rugsėjo 11-osios Pasaulio prekybos centro bokštų dvynių taranavimas gyvomis bombomis paverstais keleiviniais lėktuvais.
Dabar visi tyliai gūžiasi: tai jau nebe mirtininkų teroras, tai jau norinčių gyventi jaunų žmonių teroras, lyg ir ne toks baisus, bet toks gilus ir platus, kad neįmanomas jokiam mirtininkui. Kur jo tikrosios šaknys? Imperinė Prancūzijos praeitis ar valstybės nerūpestingumo sukurta musulmonų socialinė atskirtis? Ar dar kas nors kita?
Oficialioji Europa nedrąsiai mąsto: prancūzai paliko musulmonus be priežiūros – sukūrė pašalpų sistemą nedirbantiesiems, o pačius žmones užmiršo.
Oficialioji Prancūzija toliau kartoja: mūsų santykis su imigrantais paremtas europinėmis vertybėmis, ir viskas yra kaip reikia, tik esama šiokios tokios netvarkos.
Neoficialioji Prancūzija jaunos prancūzės lūpomis sako: tai, kas nutiko, yra teisės gyventi Prancūzijoje be pareigų Prancūzijai pasekmė.
Tiesa, deja, byloja jos lūpomis. Ją kitais žodžiais patvirtina su šalies prezidentu nesutariantis vidaus reikalų ministras Sarkozy: riaušininkus deportuosime.
Tai reiškia: Prancūzijoje prasidėjo antrasis Civilizacijų karo etapas. Pirmasis – civilizacija prieš civilizaciją – pradėtas dangoraižių šturmu Niujorke, antrasis – civilizacija su civilizacija – Paryžiaus priemiesčių šturmu. Tai – ne įsiveržimas, tai – imtynės. Ir ne bet kokios.
Kaip jos atsirado, kada prasidėjo?
Jos ištakos – pačioje Prancūzijoje, 1789 metų Didžiosios revoliucijos suformuluotuose šūkiuose „Liberte, Egalite, Fraternite”, kurie atmetė bet kokį žmogaus religinį ar nacionalinį išskirtinumą ir pavertė jį tik politiniu žmogumi.
Tie šūkiai apvaisino kapitalizmo lyderę JAV, pelno gamybos žaizdre išmokusią sulydyti tautas į internacionalinį naujadarą amerikietį, įkvėpė dar vieno naujadaro – homo sovieticus gamybą, kol galų gale 1948 metais paskelbtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje buvo išreikšti formule, leidžiančia žmogui vaduotis jau ne tik iš kultūrinės, bet ir iš ideologinės priklausomybės. Kas išjudino SSRS „iš vidaus”? Ne „disidentai”, („inakomysliaščije”)? Jų dvasinė bazė buvo būtent Žmogaus teisės, tiksliau – jų pirmasis straipsnis, kuris pažodžiui skamba taip: „Kiekvienas gimęs žmogus yra laisvas. Su juo reikia elgtis kaip su laisvu žmogumi.” Pagal tą formulę aš privalau elgtis su kitu kaip su laisvu, bet jis su manim – nebūtinai. Net vieno kitaminčio valia tapo galingu ginklu prieš totalitarinę sistemą.
Rūpindamiesi revoliucinės Prancūzijos vienybe Maratas ar Robespjeras nesuvokė vieno dalyko – kad demokratija negali pakeisti nei kultūros, nei tikėjimo. Negali netgi tuo atveju, jei demokratija pagimdo tokią jėgą, kaip globalusis kapitalas, kuris, įveikęs visus totalitarizmus, imasi „likučių” – pasaulio tautų su jų kultūrų ir tikėjimų įvairove „bendravardiklinimo”. Tačiau jeigu Pasaulio banko globojamam globaliajam kapitalui nebegali pasipriešinti Vakarų civilizacijos nacionalinės valstybės, priešintis galbūt gali kitokiomis vertybėmis ir tradicijomis besiremiančios kitos civilizacijos.
Krikščionybė nuo seno konfliktavo su islamu. Jis ir dabar pirmasis pakėlė ranką prieš globalizacijos jam brukamą „Vakarų gyvenimo būdą”. Pirmiausia įsiverždamas iš išorės, o dabar sukildamas ir iš vidaus. Ir pirmiausia – idėjinėje šiuolaikinės globalizacijos tėvynėje Prancūzijoje, kurioje jau dabar kas dvyliktas pilietis yra musulmonas.
Po poros dešimtmečių musulmonų Europos Sąjungoje bus per 40 milijonų. Jei būtų priimta Turkija, musulmonai ES sudarytų religinę daugumą. Atrodo, pakankamai nuoseklūs ir toliaregiški buvo Europos Konstitucijos kūrėjai, krikščionybei joje nebenumatę vietos netgi kaip paveldui? Ar tas faktas nepaaiškina, kodėl Jacques’as Chiracas 11 dienų tyliai leido Paryžiaus padangėje liepsnoti automobilių deglams? Dekit kartu visi, kurie nesutinkat su manim ir kėsinatės į mano valdžią, nors tai būtų ir mūsų visų kapituliacija!
Taigi kai klausiama, kam skambina varpai Prancūzijos miestų pašvaistėse, neabejojant galima pasakyti, kad jie skambina Žmogaus teisių deklaracijai, suteikiančiai žmonėms teises be pareigų, arba – jeigu deklaracijoje nieko nebus keičiama – pačiai Europai.
Romualdas Ozolas