Lietuvoje veikia daugiau kaip 1000 ekologinės gamybos ūkių, kurie nuolat susiduria su įvairiais jų veiklą stabdančiais sunkumais
Televizijos laidose medikai beveik kasdien siūlo pirkti įvairiausius maisto papildus ar vaistus, kurie iš organizmo pašalintų toksinus arba prislopintų taršos sukeltą alergiją. Tačiau būtų kur kas geriau, jeigu šie nuodai nepapultų į organizmą. Logiška išvada – reikėtų valgyti švarų, ekologišką maistą.
Mažasis veiklos jubiliejus
Pernai šalyje buvo sertifikuoti 1178 ekologinės gamybos ūkiai, kurie valdo apie 43000 ha žemės. Tai beveik dukart daugiau, nei tokių buvo 2003 metais. Ūkininkai daugiausiai kuriasi nederlingose žemėse. Ilgą laiką šioje srityje pirmavo Molėtų rajonas, tačiau dabar lyderiauja Biržai, Šalčininkai. Vidurio Lietuvoje ekologiškų ūkių beveik nėra. Ir ne dėl to, kad žmonės to nenorėtų, bet negali įvykdyti griežtų sąlygų: netręšti laukų, kovai su augalų ligomis nenaudoti pesticidų, herbicidų ar kitokių cheminių medžiagų. To neturėtų daryti ir kaimynai, ypač jeigu užsiimama ekologine bitininkyste. Gerose žemėse derlingumo rekordų siekiantys ūkininkai atsisakyti žemės „dopingo” nenori.
Prieš 15 metų ekologinės žemdirbystės idėją pas mus atvežė Varšuvos žemės ūkio universiteto profesorius M.Gunyj, kuris buvusioje Lietuvos žemės ūkio akademijoje šia tema skaitė paskaitas. Tarp pirmųjų pasekėjų buvo Molėtų rajone ūkininkaujantys Elena ir Stasys Grajauskai. 1990 metais įsikūrė Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija „Gaja”, kurios 15 metų veiklai pažymėti Žemės ūkio universitete lapkričio pabaigoje vyks jubiliejinė mokslo konferencija.
Stokoja dėmesio
Mūsų ūkininkai ne kartą buvo apgauti valdžios institucijų, stambių žaliavos perdirbėjų, pardavėjų ir visų, kurie netingi apgaudinėti. Ne išimtis ir ekologiniai ūkiai, kuriuose ūkininkaujant reikia įdėti kur kas daugiau triūso, bet rezultatai dažnai būna apgailėtini. Vis dažniau pasitaiko, kad ekologiškai švarios daržovės, grūdai, neradę kelio ant mūsų stalo, paprasčiausiai sušeriami kiaulėms. Žinoma, galima būtų pasidžiaugti ekologiška kiauliena, bet ir ji paskęsta visaip šertų gyvulių skerdienos jūroje.
Ekologiškai ūkininkauja smulkūs ūkininkai, kurie stambiems prekybos tinklams negali nuolat patiekti didelių partijų, sakykim, morkų, bulvių ar kopūstų. Tačiau per stebuklą papuolę į prekybos salę sveiki produktai dažnai įvertinami dukart didesne už supirkimo kaina, kuri iš karto atbaido skurdesnius pirkėjus. Be to, ekologiškų produktų ir prekinė išvaizda būna prastesnė, nes nenaudojama trąšų ir chemikalų.
Tokia padėtis retina svarbia veikla užsiimančių žmonių gretas. Štai Vita Stankevičienė Daujėnuose nuo seno turi „Saimetos” individualią įmonę, kuri garsėjo ekologiškų prekių gamyba, dabar parduoda tik vieną gaminį – duoną su jūros kopūstais. Šios verslininkės nuomone, reikia remti ne tik ekologiškai ūkininkaujančius valstiečius, bet ir iš jų žaliavos gaminančiuosius ekologiškus produktus.
Nevilties šauksmas
Realizacijos sunkumai spaudžia ir Sandrą Grajauskienę iš Salininkų (Vilniaus rajonas), kurios individuali įmonė gamina ekologiškų kruopų mišinius kūdikiams. Lyg ir perspektyvia veikla sako, nusivylęs ir Romualdas Misevičius iš Biržų rajono, mėginęs pardavinėti patalynę su grikių lukštų užpildais.
Ryklio ir žuvelės santykiai klesti ir ekologinėje sodininkystėje. Žemės ūkio rūmų specialistė ekologijai Edita Karbauskienė „Kauno dienai” sakė, kad ir šioje srityje išeitis galėtų būti ekologiškai ūkininkaujančiųjų kooperatyvai, kurių kol kas yra tik du. Vienas iš jų, „Padeksnys”, veikia Molėtuose, kuriam vadovauja Julius Grajauskas. „Stambieji prekybos tinklai smulkiuosius „suvalgo”, neišlaikę konkurencijos, smulkieji bankrutuoja. Tokia lemtis ištiko ir vaisių bei uogų perdirbimo kooperatyvą „Uzla”, kuris veikė Jonavos rajone”, – tvirtino E.Karbauskienė.
Per respublikinį radiją nevilties šauksmas rudenį pasigirdo ir iš Molėtų. Septynerius metus ekologine žemdirbyste užsiimantis ūkininkas Antanas Keblys visus kvietė į savo ūkį Naujasodžio kaime… nemokamai prisiskinti juodųjų serbentų, kurių 7000 krūmų subrandino gražų derlių.
Kas atsitiko, kad ūkininkas nusprendė veltui išdalyti ekologiškas ir sveikatai labai naudingas uogas? Nieko naujo po saule, pasakytų filosofiškai nusiteikęs pilietis – ūkininką žiauriai apgavo. Šįsyk supirkėjas nutraukė serbentų supirkimo sutartį. Pastaraisiais metais panašaus likimo sulaukė ne vienas ūkininkas, kuris, paklausęs vyndarių iš Anykščių garantijų, vėliau sode griebėsi kirvio. A.Keblys nesulaukė ir žadėtų valstybės išmokų.
Lietuviška specifika
Specialistai tvirtina, kad Europos Sąjungoje ekologinė žemdirbystė pagal vystymosi spartą aplenkia kitas sritis. Tvirtinama, kad ekologiškų produktų paklausa pasiūlą viršys dar 5-10 metų. Nuostolius, patirtą dėl cheminių trąšų bei kovos su augalų ligomis preparatų nenaudojimo, stengiamasi kompensuoti valstybės dotacijomis. Tai – logiškas sprendimas, nes sveiki piliečiai kur kas daugiau valstybei duotų naudos nei paliegėlių gydymas. Už ekologiškų daržovių auginimo hektarą mokama po 1900 litų, javų – 1400, sodų ir uogynų 2600, vaistažolių – 1600 litų.
E.Karbauskienė mums tvirtino, kad tokios dotacijos už praėjusių metų ekologišką ūkininkavimą išmokamos šiemet. Jas gaus ar gavo apie tūkstantis ūkininkų. Kaip žinoma, naujosios Europos Sąjungos narės savo ūkininkams gali skirti tik apie pusę Sąjungos paramos, kokią gauna valstybės senbuvės. Be to, skaudžiai atsiliepia ir vadinamoji lietuviška specifika.
Ekologinis ūkininkavimas – tęstinis darbas, nes specialių ir griežtų reikalavimų be paliovos reikia laikytis keletą metų iš eilės. Tik tada ūkis įgyja teisę pardavinėti ekologišką produkciją ir, žinoma, gauti minėtą paramą. Tačiau tarsi į pakulas pas mus daugelį metų įsivėlusi žemės reforma ir šioje vietoje ūkininkams skaudžiai pakiša koją. Dauguma žmonių ekologiškai ūkininkauja nuomotose žemėse, nes niekaip negali patys jos įsigyti. O turto nuomotojai, kurie dažniausiai gyvena toli miestuose, kai tik išgirdo apie ES išmokas, tuojau pat panoro patys jas gauti. Arba pradėjo visaip šantažuoti nuomininkus.
Ekologinio ūkininkavimo nuostatai reikalauja, kad taip reikia verstis ne mažiau kaip penkmetį, bet žemės savininkai pradėjo nutraukinėti nuomos sutartis. Taip žlugdoma ir ekologinės žemdirbystės idėją. Žemės ūkio rūmų specialistė ekologijai E.Karbauskienė sako, kad dėl žodžio laužymo kai kurie nuomotoje žemėje ekologiškai ūkininkavusieji, kaip neįvykdę specifinių sąlygų, bus priversti anksčiau gautas išmokas sugrąžinti. Išimtys galbūt bus daromos tik nuomojantiesiems valstybės žemę. O ekologiškai ūkininkaujantys bitininkai šiemet jokių išmokų negauna.
Kauniečiai gali nusipirkti
Ekologiškos produkcijos vartotojus jau dešimtmetį ugdo „Tatulos programa”. Vienas iš pagrindinių tikslų – sveiko maisto mugių organizavimas. Šiemetinis jų šūkis – „Tesišypso sveikas kūdikis!” Tokios mugės turėjo pasisekimą Panevėžyje, jubiliejinė sukaktis buvo pažymėta Molėtuose, Vilniuje, o finišuota „Tatulos programos” gimtinėje – Biržuose.
Iš tokių renginių naudos turi tiek sveiko maisto pardavėjai, tiek pirkėjai. Gana dažnai užsimezga metais besitęsianti partnerystė. Dažnas atėjęs į tokią mugę ieško „savojo” tiekėjo. Šia prasme, atrodo, neskriaudžiami ir kauniečiai, kurie jau keletą metų S.Daukanto gatvėje, pakeliui į Nemuno salą, penktadieniais gali nusipirkti ekologiškos duonos, vaistažolių, medaus. E.Karbauskienė sakė, kad ekologiškus produktus pastaruoju metu Kaune sekmadieniais pradėjo įsileisti Dainavos prekybos centras, kuriame tokių produktų leidžiama net paragauti.
Vis daugiau žmonių pradeda ieškoti kol kas dar mažai žinomo, bet jau sertifikuoto prekės ženklo „Ekoagros”. Kai kurios valstybės šiai produkcijai išskirti turi vieningą ženklą. Matyt, taip bus ir Lietuvoje, jeigu Europos Komisija neįsakys vartoti aprobuotą sąjunginį ženklą.
Julius Lenčiauskas