Visuomenė netoleruoja priklausomybių užvaldytų asmenų. „Jų vieta kalėjime ar kapuose”, – šaukia pasipiktinusi visuomenė. Mums nereikia tokių, kurie svaiginasi, mes pasirengę su jais kovoti iš peties. O kokie šios kovos rezultatai, „Vakarų ekspresas” pasiteiravo specialistų, kurie kasdien susiduria su šia problema.
Gatvės vaikai
Pasak Klaipėdos priklausomybės ligų centro vyriausiojo gydytojo Lino Slušnio, daugiausia dėmesio šiandien turėtume skirti vaikams.
„Narkomanija – jaunų žmonių liga ir ši realybė neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Vien būgštauti, kad vaikas gali pradėti vartoti narkotikus, neužtenka. O jeigu jau pradėjo, tai tik gydytojai, pedagogai ir policininkai šios problemos neišspręs. Mes visi turime jausti tam tikrą atsakomybę ir būti aktyvesni. Norint spręsti problemą, pirmiausia reikia ją suprasti – kas tie narkotikai, kaip jie veikia ir kodėl žmonės juos vartoja. Ne be reikalo atsirado posakis, jog kiekviena visuomenė turi tiek narkomanų , kiek nusipelno savo pasyvumu ir abejingumu”.
Gydytojas pastebi, kad dažniausiai narkotikus pradeda vartoti vadinamieji gatvės vaikai. Tai 10 – 15 metų paaugliai, gyvenantys asocialiose ar nepilnose šeimose. Siekdami apsisvaiginti, šie vaikai vartoja įvairias psichiką veikiančias medžiagas, tačiau dažniausiai – pigius, jiems lengvai prieinamus klijus. Taip vystosi priklausomybė nuo lakiųjų medžiagų. Vienas iš labiausiai paplitusių – „žolės” rūkymas. Ilgainiui šie kvaišalai pakeičiami intraveniniais narkotikais.
„Daugybė vaikų, gyvenančių globos namuose, jau ragavę kone visokių kvaišalų. Kai kurių psichika pažeista negrįžtamai, tai verčia nerimauti, ar pavyks kada nors juos bent kiek adaptuoti. Dar viena didelė bėda, kad tokie vaikai niekam nereikalingi ir yra „spardomi” iš vienų globos namų į kitus”, – pasakoja gydytojas.
Anot L. Slušnio, specializuota pagalba narkotikus vartojantiems vaikams labai ribota ir nepatenkina visuomenės poreikių. Pagal Nacionalinę narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programą numatoma sukurti įstaigų, teikiančių pagalbą vaikams, nukentėjusiems nuo narkotikų, tinklą.
Tokie pat
Psichikos sveikatos centro vyriausiojo gydytojo Aleksandro Slatvickio teigimu, visuomenė pernelyg šiurkščiai vertina nuo narkotikų priklausančius asmenis.
„Tai tokie pat žmonės kaip ir mes visi, tik turintys tam tikrų psichikos sutrikimų. Viskas priklauso nuo to, kaip ilgai ir kokias narkotines medžiagas vartojo ligonis. Jeigu narkomanas gydosi mūsų centre, dar nereiškia, kad jis nepadorus, neturi darbo, gyvena gatvėje ar yra vagis.
Pasak vadovo, narkomanai jaučiasi atstumti ir paniekinti, todėl medikai turi būti suinteresuoti išlaikyti pacientui pagarbą, nepaisant jo būklės ir elgesio sutrikimų.
„Kaip mes priimsime pacientą, taip jį priims ir bendruomenė. Labai svarbu, kad priklausomą nuo narkotikų asmenį palaikytų ir suprastų artimieji. Mūsų centre suteikiama psichologinė pagalba ir ligonio šeimos nariams”.
Šeimos liga
„Jau seniai pripažinta, kad priklausomybė – šeimos liga. Medicininės, psichologinės ir socialinės šios ligos pasekmės paveikia visus šeimos narius, – teigia psichologė socialinių mokslų daktarė Laima Bulotaitė. – Netiesioginė priklausomybė – tai savo individualybės, asmenybės praradimo liga, kai priklausomybe sergančių asmenų šeimos nariai tampa sergantys „emociškai”. Artimieji tampa priklausomi nuo alkoholiko ar narkomano lygiai taip pat, kaip jis priklauso nuo alkoholio ar narkotikų. Ir kuo ilgiau tai tęsiasi, tuo labiau šeimos nariai ima priklausyti nuo to asmens.”
Anot daktarės, šeimos narys tarsi gyvena kito žmogaus gyvenimą, besirūpindamas juo, pamiršta save. Pagrindinis pagalbos šiems nariams tikslas – rasti pusiausvyrą tarp priklausomybės ir autonomijos.
Rūta Žalandauskienė