Kai kurie pacientams, kenčiantiems chroniškus galūnių skausmus, kančias palengvinti gali… veidrodis. Mokslininkai tikina, kad toks nemedikamentinis gydymas efektyvus esant kompleksiniam vietiniam skausmui ir galūnių traumoms, atsirandančioms dėl nuolatinės apkrovos, nes priverčia smegenis pakoreguoti iškreiptą kūno vaizdą.
Kendi Makabeil, sukūrusi veidrodžių terapijos metodą, pažymi, jog kompleksinius skausmus kenčia trečdalis žmonių, patyrę riešo lūžimus: nepaaiškinamas riešo, rankos ar peties skausmas po gipso nuėmimo būna toks stiprus, jog kai kurie pacientai prašo amputuoti ranką.
Tyrimo metu aštuoni kompleksinius skausmus kenčiantys pacientai sėdėjo priešais ilgus veidrodžius. Veidrodžiai buvo išdėstyti taip, jog žmogus juose matytų tik sveikosios kūno dalies atvaizdą. Pacientams susidarydavo iliuzija, jog jie turi dvi sveikas rankas. Jų buvo prašoma susikoncentruoti ties atvaizdu ir pasistengti patikėti tuo, jog jie mato tikrą vaizdą.
„Trims iš jų skausmas liovėsi akimirksniu, kitiems prireikė daugiau laiko, – sakė K. Makbeil. – Bet kai veidrodžius patraukėme, skausmas sugrįžo”. Veidrodžių terapija buvo tęsiama ir šeši pacientai pasveiko visiškai. Kitų dviejų pacientų būklė buvo sunkesnė: ją komplikavo realios fizinės deformacijos ir galūnių opos.
Po eksperimento K. Makbeil šia metodika pavyko išgydyti dar daugelį pacientų, kentusių galūnių skausmus. Jos manymu, skausmas kyla dėl neatitikimo tarp to, kaip smegenys priima kūną, ir realios kūno būklės.
Smegenys nuolat kūnui siunčia signalus, prognozuojančius galūnių padėtį, formą ir svorį. Nervų sistemos sensoriai atgal siunčia informaciją, leidžiančių smegenims patikslinti kūno vaizdą.
„Kai ranka negali judėti dėl gipso, kyla neatitikimas, – sako K. Makbeil. – Smegenys rankai siunčia signalus, tačiau atsakymo negavusios paleidžia skausmo mechanizmą. Kai gipsą nuima, daugeliui žmonių šis atitikimas grįžta spontaniškai, tačiau trečdalis žmonių ir toliau kenčia skausmus. Veidrodis priverčia smegenis atkurti kūno vaizdą, ir skausmas dingsta”.