Klaipėdos valdžiai ruošiantis patvirtinti naują tvarką, pagal kurią elgetos būtų ištremti iš miesto, o nepaklususieji – baudžiami piniginėmis baudomis arba areštu, kyla vienas esminis klausimas – argi šiandien policijai nepakanka galių visokio plauko išmaldos prašinėtojams sudrausminti?
Atrodytų keista, jog tam būtinas kažkoks specialus miesto politikų sprendimas, juolab kad panašių draudimų yra patvirtinta ne vienas, tačiau toli gražu ne visi jie yra įgyvendinami.
Vis dėlto, pasak Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Prevencijos skyriaus viršininko Kazimiero Sinkevičiaus, valdžios įsikišimas šiuo atveju esąs tikrai reikalingas.
Nėra popieriaus – nėra tvarkos
„Tik sovietmečiu, – aiškino K. Sinkevičius, – kiekvienas valdiško darbo nedirbantis žmogus būdavo prilyginamas valkatai. Tokį asmenį vien už tai galėjai mėnesiui uždaryti vadinamajame paskirstymo punkte, kur ir būdavo sprendžiama, ką toliau su juo daryti – vežti į senelių namus, surasti darbą, įkurdinti bendrabutyje. Piktybiškai vengiantieji dirbti netgi rizikuodavo prarasti laivę.”
Anot komisaro, pagal dabar galiojančius įstatymus, elgetavimas nėra laikomas nusikaltimu. O jei nėra nusikaltimo, nėra jokio pagrindo tokia veikla užsiimančio piliečio bausti.
„Dabar tokie laikai, kai kiekvienas laisva valia gali rinktis, dirbti jam ar valkatauti, prašytis į nakvynės namus ar apsigyventi laiptinėje, rūsyje ar šiluminėje trasoje. Ir nieko tokiam nepadarysi, nes jis jokiam įstatymui nenusižengė, – reziumavo K. Sinkevičius. – Geriausiu atveju net ir centrinėje miesto gatvėje ar reprezentacinėje aikštėje kiurksančiam elgetai gali tik patarti, kur kreiptis pagalbos. Aišku, jei ta pagalba jam reikalinga.”
Pasak komisaro, kitaip elgiamasi tik tada, jei išmaldos prašinėtojai tai daro itin agresyviai, užkabinėja praeivius, kavinių lankytojus, plūstasi ar kitaip juos terorizuoja. Tokie elgetaujančiųjų veiksmai, aiškino K. Sinkevičius, prilyginami smulkiam chuliganizmui ir už tai juos jau galima bausti. „Tačiau ir tai nėra taip paprasta. Būtina gauti signalą, laiku atvykti, be to, privalo būti nukentėjusiojo pareiškimas, liudytojų parodymai”, – vardijo Prevencijos skyriaus viršininkas. Kitaip sakant, – daina be galo.
Pasak komisaro, esant tokiai padėčiai, visuomenė turi su tokiu reiškiniu kaip elgetavimas arba susitaikyti, arba spausti miesto valdžią priimti atitinkamas taisykles.
Būtent tam, pasak komisaro, ir reikalingas išmaldos prašinėjimą draudžiantis punktas. Jei miesto politikai jam pritars, policija įgis teisę tokiam asmeniui pritaikyti Administracinių teisės pažeidimų kodekso 161 straipsnį: surašyti protokolą ir skirti nuobaudą. O baudos, beje, gana solidžios – nuo paprasto įspėjimo iki 2 tūkst. litų. Aišku, nelygu pažeidimo pobūdis.
Negriebs iš karto
Pasak K. Sinkevičiaus, jis ir jo kolegos „etatinius” išmaldos prašinėtojus pažįsta kaip savo penkis pirštus. Žinomos ir jų mėgstamiausios vietos: „Bambola” Herkaus Manto gatvės pradžioje, Mokesčių inspekcija kitapus, Biržos tiltas, Tiltų gatvės pradžia ties senąja turgaviete, naujosios turgavietės, prekybos centrų prieigos, valiutos keityklos ir, kas be ko, garsioji Teatro aikštė.
Jei miesto politikai vis dėlto apsispręs elgetų nebetoleruoti, sakė K. Sinkevičius, policija šiose vietose įsikūrusiųjų tikrai iš karto negriebs ir neims purtyti.
„Galbūt žmogus laikraščių neskaito, televizijos nežiūri, todėl nežino, kad tokia veikla draudžiama, – samprotavo komisaras. – Tokius pirmiausia supažindinsime su miesto Tarybos sprendimu, jei nepadės – įspėsim, o jei ir tai negelbės – bausim.”
Paklaustas, o kas bus daroma su tais, kurie išties jokio turto neturi, K. Sinkevičius patikino, jog esama ir kitokių poveikio priemonių – priverstinis darbas visuomenės labui arba – areštinė.
Antra vertus, sakė komisaras, prie kiekvieno elgetos po policininką nepastatysi. „Visą atsakomybę suversti tik ant policijos pečių nėra teisinga, juo labiau kad vien prievarta problemos neįveiksi. Iniciatyvos turi imtis ir pati visuomenė”, – įsitikinęs K. Sinkevičius.
Jo nuomone, nėra iki galo teisūs ir pastaruoju metu itin aktyviai dėl į jų valdas besibraunančių išmaldos prašinėtojų ėmę piktintis miesto verslininkai.
K. Sinkevičiaus įsitikinimu, užuot vien kaltinę miesto valdžią ir policiją neveiklumu, patys verslininkai galėtų būti kur kas aktyvesni ir ryžtingesni.
„Kavinė, restoranas ar baras – tai jų teritorija, vadinasi, tvarka joje pirmiausia privalo pasirūpinti pats šeimininkas. Įstatymai leidžia verslininkams pasitvirtinti vidaus taisykles, reglamentuojančias, kas jų vadovaujamoje įstaigoje leidžiama, o kas ne, įskaitant ir tokius dalykus kaip apranga”, – sakė K. Sinkevičius.
Matomoje vietoje iškabintos taisyklės, komisaro nuomone, nėra jau toks neveiksmingas dalykas. Toks veiksmas bent iš dalies padėtų verslininkams apsiginti patiems ir apsaugoti savo klientus nuo pernelyg įkyraus nepageidautinų personų brovimosi.
Pagalbos reikia ne visiems
O kaipgi krikščioniškasis priesakas – alkstantį pamaitink, skurstantįjį sušelpk? – klausėme Klaipėdos savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjos Audronės Liesytės.
Valdininkė teigė nekart patyrusi, jog jis taikytinas toli gražu ne kiekvieno išmaldos prašančiojo atžvilgiu. Sprendžiant apie žmogų pagal tai, kaip jis atrodo, kuo vilki, sakė A. Liesytė, galima skaudžiai apsigauti. Retas viešose miesto vietose išmaldos prašantis pilietis išties yra bėdos prispaustas, neturi jokio pragyvenimo šaltinio ar stogo virš galvos.
Valdininkės įsitikinimu, nemažą ar net didžiąją dalį elgetaujančiųjų sudaro žmonės, kuriems toks gyvenimo būdas tiesiog patinka. Tokie pinigų kaulytojai, kitaip nei kur nors tyliai pasienyje prigludę tikrieji bėdžiai, būna ypač įkyrūs ar net agresyvūs. Dauguma jų puikiai žino, kas, kur ir kokią pagalbą gali suteikti, tačiau ta pagalba jiems nėra gyvybiškai reikalinga ar tiesiog nepriimtina. Dažną tokį „varguolį”, sakė A. Liesytė, nuo nakvynės namų atbaido pernelyg griežta, jo įsitikinimu, tvarka: nei išgersi, nei narkotikų pavartosi. Tokiam prisiglausti kur nors pašiūrėje, sandėliuke ar laiptinėje, o dieną slankioti miesto gatvėmis ar apie prekybos centrus ranką ištiesus – ir lengviau, ir paprasčiau.
Antra vertus, sakė A. Liesytė, kiekvienas, kuriam pagalba išties reikalinga, nėra ir ateityje nebus paliktas likimo valiai. Svarbiausia, kad toks asmuo pats parodytų bent kiek iniciatyvos.
Šiandien, pasakojo Socialinės paramos skyriaus vedėja, Klaipėdos nakvynės namuose Viršutinėje gatvėje prieglobstį gali rasti 70 benamių. Čia jie gali gyventi iki pusės metų, o jei yra būtina – ir ilgiau. Tiesa, norintieji į juos patekti privalo turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, parašyti pareiškimą, be to, iš kiekvieno reikalaujama pristatyti mediko parašu patvirtintą pažymą, jog neserga tuberkulioze, odos ligomis ir yra psichiškai sveikas.
Tokia pati tvarka taikoma ir norinčiųjų apsigyventi Šilutės plente esančiuose nakvynės namuose atžvilgiu. Čia ilgesniam laikui gali prisiglausti 52 benamiai. Be to, pasakojo A. Liesytė, Šilutės plente jau kuris laikas veikia taip pat 52 vietas turintis vadinamasis vienos nakties nakvynės skyrius. Į jį patekti kur kas paprasčiau – pakanka būti blaiviam, nevartoti narkotikų ir nenusižengti vidaus tvarkai.
Pasak A. Liesytės, patalpos tiek Viršutinėje gatvėje, tiek Šilutės plente neseniai suremontuotos, o ir vietų laisvų yra – tik kreipkis.
Nakvynės namuose besilankantieji taip pat informuojami apie visas kitas uostamiesčio socialinių darbuotojų ir visuomeninių organizacijų teikiamas paslaugas ir paramą: ko reikia, kad gautum vadinamuosius maisto krepšelius, įvairių rūšių pašalpas ar pensiją, galiausiai – kur nusiprausti ar nemokamai papietauti.
Visa pagalbos reikalingiems žmonėms galinti praversti informacija teikiama ir socialinės paramos centruose, taip pat labdaros valgyklose.
Pasak A. Liesytės, mieste veikia viena Savivaldybės iniciatyva įsteigta labdaros valgykla Baltijos prospekte. Joje kasdien apsilanko apie 100 žmonių. Jos išlaikymas per metus atsieina apie 150 tūkst. litų. 80 tūkst. litų iš savo biudžeto skiria miestas, likusią dalį išlaidų dengia rėmėjas.
Didelis būrys skurstančiųjų, pasakojo A. Liesytė, kasdien maitinami visuomeninių organizacijų įsteigtose labdaros valgyklose. „Caritas” remiamos valgyklos veikia prie Šv. Kazimiero, Marijos Taikos Karalienės bažnyčių, daug nuolatinių lankytojų turi ir Turgaus gatvėje, greta Evangelikų liuteronų bažnyčios esanti „Sandoros” valgykla, bedaliais taip rūpinasi Išganymo armija.
Be viso to, sakė A. Liesytė, jos vadovaujamo skyriaus darbuotojai padeda socialiai remtiniems žmonėms susirinkti visas reikiamas pažymas įvairioms išmokoms gauti, įsigyti asmens tapatybę liudijančius dokumentus – pastaruoju atveju visus reikiamus mokesčius sumoka Savivaldybė, – taip pat tarpininkauja dėl įdarbinimo.
Pasak A. Liesytės, tradicija tampa ir kasmet organizuojamos vadinamojo „Maisto banko” akcijos. „Paskutiniais duomenimis, – sakė Socialinės paramos skyriaus vedėja, – jau dabar dalyvauti šiųmetėje akcijoje užsiregistravo per dešimtį įvairių bendrovių.”
„Deja, – apgailestavo A. Liesytė, – yra kategorija žmonių, kuriems viso to nereikia. Tai laisva valia pasirinkusieji visai kitokį gyvenimo būdą. Jų mūsų teikiamos paslaugos visiškai nedomina.”
Vilija Šilinienė
🙂