Šią savaitę Briuselyje vykusios konsultacijos dėl žlungančio Europos Sąjungos biudžeto 2007-2013 metų laikotarpiui iš vietos nepasistūmėjo.
Prancūzų ir britų muštynės tęsiasi toliau, o blokuojančios viso biudžeto priėmimą šių šalių pozicijos nuo birželio mėnesio, regis, prie kompromiso nepriartėjo nė per žingsnį.
Didžiosios Britanijos politikai vis tebedeklaruoja, jog Europos Sąjungos (ES) biudžetą būtina reformuoti iš principo (kai kurie ES pareigūnai tuo tarpu tvirtina, kad reformos greitai įvykdyti neįmanoma dėl organizacijoje egzistuojančio vienbalsio sprendimų priėmimo principo).
Prancūzija laikosi priešingos pozicijos: 2007-2013 metų biudžetas, dėl kurio formavimo principų buvo susitarta mažiau nei prieš metus, turi būti įvykdytas, o per tą laiką galima susitarti ir dėl reformų.
Gali būti, kad kompromiso paieška gali būti nustumta iki kitų metų kovo mėnesio.
Tačiau Lietuvai tokie politiniai pasistumdymai nereiškia nieko kito, kaip tik tai, kad didelė dalis ES lėšų (apie 40 proc. viso biudžeto), skirtų pirmiausiai regioninei plėtrai, taigi ir Lietuvai, gali vėluoti mažiausiai vienerius metus.
ES koridoriuose sklando ir dar viena abejonė: kad ir kaip tvirtai yra sutarta dėl biudžeto, jis yra viso labo ES vykstančių politinių procesų atspindys. Turint galvoje dėl biudžeto užsitęsusias diskusijas, Prancūzijoje ir Nyderlanduose vykusiuose referendumuose sužlugdytą ES Konstituciją, užtrukusią stagnaciją kontinentinės Europos šalių ūkyje, iš tikrųjų kyla įspūdis, kad nuo to laiko, kai šalys susitarė dėl bendro finansavimo principų, ES daug kas pasikeitė.
ES labai pasikeitė ir nuo to laiko, kai Lietuva pirmiausiai derėjosi dėl stojimo sąlygų, o prieš pusantrų metų įstojo į šią organizaciją. Dabar kai kurie ES pareigūnai jau pakankamai atvirai teigia, kad viena pagrindinių praėjusiais metais įvykusios organizacijos plėtros priežasčių buvo ūkio stagnaciją išgyvenančių ES senbuvių siekis šalių naujokių sąskaita sau išplėsti rinkas ir surasti pigios darbo jėgos.
Tačiau kadangi nei viena, nei kita radikaliai nepagyvino nepasotinamos socialinės sistemos gniaužtuose dūstančio kai kurių senbuvių, tarp jų – Vokietijos ir Prancūzijos ūkio, per metus ES ne tik radikaliai sumažėjo deklaratyvios „europinės retorikos”. Europoje vis mažiau kalbama ir veikiama vadinamajam bendram europiniam interesui, o daugelio šalių lyderių veiksmai tapo neslepiamai orientuoti tik į siaurus savo šalių poreikius.
Žinant tai, žymiai lengviau suprasti vokiškos „išdavystės” dėl rusiškų dujų vamzdžio tiesimo Baltijos jūra priežastis. Juk pažvelgę plačiau ir akyliau galėtume pamatyti ne tik sutartį su rusais per latvių, lietuvių ir lenkų galvas pasirašiusius vokiečius, bet ir dar nemažai tyliai šiam projektui pritariančiųjų. Švedija, Didžioji Britanija, Olandija, Belgija ir kai kurios kitos ES šalys atvirai deklaruoja interesą prie „Gazprom” vamzdžio prisijungti tiesiogiai jūroje. Ir be jokių papildomų tarpininkų.
Galima įtarti, jog nominaliai labai įtakingą postą ES Komisijoje užimanti biudžeto komisarė Dalia Grybauskaitė visame šiame kontekste šiandien – vienas nelaimingiausių ES pareigūnų. Tik labai neveiklus žmogus ar šiaip tinginys šiandien gali būti patenkintas tuo, kad jam savo poste iš tiesų nėra ką veikti. Ir ne tik dėl to, kad bendrų pozicijų dėl biudžeto niekaip negali surasti britai ir prancūzai.
Praėjusių metų rugpjūtį įtakingas britų leidinys „Financial Times” dvejopai įvertino dabartinio Europos Komisijos (EK) pirmininko Chosė Manuelio Baroso sprendimą ignoruoti Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos „stumiamus” kandidatus į įtakingiausius postus Briuselyje.
Viena vertus, laikraštis žavėjosi Ch. M. Baroso sprendimu didžiųjų valstybių pageidaujamą biudžeto ir finansų komisaro portfelį atiduoti Lietuvos atstovei D. Grybauskaitei. Tačiau tame pačiame straipsnyje buvo rašoma ir kas kita: „Berlynas, Paryžius ir Londonas gali greitai neutralizuoti net patį geriausią EK pirmininką, kai nusprendžia, kad jiems nebeverta jo remti”.
Šiandien Briuselyje dirbantys žurnalistai šiuo klausimu pasisako daug atviriau: mažos ir neįtakingos šalies atstovas įtakingame ES poste dabartinėje situacijoje, ko gera, yra nonsensas. Pirmiausiai dėl to, kad už jo nugaros nestovi niekas iš šio žemyno galingųjų. O be užnugario tokių šalių pareigūnai teturi susitaikyti, kad jiems vargu ar bus suteikta teisė ieškoti visai Europai priimtinų ir optimalių sprendimų. Nebent tik laukti Paryžiuje, Berlyne ir Londone vykstančių sprendimų paieškų pabaigos ir savo parašu formaliai juos net nepatvirtinti, o tik užfiksuoti.
Tiesa, yra dar bent viena alternatyva. Mažos šalies pareigūnas gali tiesiai spjauti į bet kokias iliuzijas, bet kokią europinę demagogiją ir atvirai užsiimti savo valstybės interesų protegavimu.
Analizuojant tokią nuostatą, yra pakankamai aišku, kad Lietuva šiuo atveju dabar turi istorinę ir galbūt per artimiausius dešimtmečius nepasikartosiančią galimybę pasinaudoti beprecedentinio dydžio ES parama.
D. Grybauskaitė sako šią galimybę lyginanti su Maršalo planu, kuris po II Pasaulinio karo iš pelenų padėjo atsikurti Vakarų Europai.
Šia prasme mūsų problemos Briuselyje baigiasi ir prasideda Lietuvoje, kur politikai taip ir nesugeba aiškiai suformuluoti šalies ekonominės plėtros prioritetų. O finansų ministras kažką miglotai vapa apie tai, kad „mūsų tikslas – subalansuoti visų sričių proporcingą augimą, o tai reiškia, kad valstybė turi plėtotis ne šuoliais, o nuolat, tam tikru procentu”.
Neprošal būtų, kad Zigmantas Balčytis šią savo gudrią mintį kaip nors iššifruotų. Nes jeigu jis turi galvoje ir tokias sritis, kaip žemės ūkį, tekstilę ar dar ką nors panašaus, turėtų žinoti, kad iš to Briuselyje yra labai juokiamasi. Juk pats šią savaitę ten lankėsi…
Rytas Staselis
Briuselis-Vilnius