Romualdas Ozolas: „Kodėl mes kasam duobę patys sau?”

Ką veikėme pastaruosius porą trejetą metų?

Maudėmės skandaluose.

Kai baigėsi mūsų Išsivadavimo revoliucija, prasidėjo skandalai. Sakoma: jie – būtinas demokratinio gyvenimo būdo atributas. Galbūt. Bet jeigu ir demokratijos, tai merdėjančios.
Visiems mums reikšmės turi kitas šios skandalų puotos motyvas – su kokiu pasitenkinimu mes tai darėme ir darome.

Priminti?

Ką pusantrų metų matėme nuo „ne to” prezidento išrinkimo dienos? Valstybę? Jei ir matėm ją – tiktai per taikiklius į prezidentą.

Kaip stojom į Europos Sąjungą? Jeigu dabar tušinukus ar ledus pripažįstam pakišomis rinkėjams, tai kas tada yra alus ar skalbimo milteliai referendumo balsuotojams? Beje, ar akcija daryta be vyriausiųjų valstybės pareigūnų leidimo?

O į Seimo rinkimų startą išėjus Darbo partijai – ką girdėjom Lietuvoje be Viktoro Uspaskicho? Skandalas buvo ir jo premjerystė, ir jo koalicija, ir jo diplomas, dabar – „jo naujoji ministerija”.

O „Rubikono” „juodosios sąskaitos” su garsiaisiais parlamentarų atsistatydinimais ir niekaip neidentifikuojamu Abonentu? Algirdo Brazausko ir jo žmonos Kristinos turtų kilmė, pradedant „Šešupe” ir baigiant „Draugyste”? Kunigaikštienės Kazimiros regalijų įteikimo, persiuntimo ir turėjimo peripetijos? Ir taip toliau.

Tauta ne pirštu penėta, ji jau seniai palaidojo didžiąsias Atgimimo svajones ir viltis, ji puikiai supranta, kad už visų tų triukšmų – dar iki Nepriklausomybės prasidėjusi kova dėl valdžios. O ši – tai kova dėl pinigų, kuriuos jei ne pats valdantysis pasiima, tai per valdomuosius susigrąžina. Kiekvienas skandalas – tik nauji tos nemirtingos dramos ar tragikomedijos veiksmai ar bent paveikslai, o scenaristai, režisieriai ir prodiuseriai – už scenos, net ne teatre gal.

Bet ar supranta tauta, kad teatras, tegul ir aukščiausios prabos politinis teatras – tik gyvenimo dalis. Ir gana nedidelė?

Skandalų gožiami praėjo tiek ir tokių įvykių, iš esmės pakeitusių mūsų padėtį pasaulyje, o mes jaučiamės ir gyvename taip, kaip prieš penkiolika, dvidešimt metų, net prieš ketvirtį amžiaus – dar socializmo Lietuvoje laikais susiformavusios turtėjimo filosofijos ir politikos džiaugsmeliais.

Priminti?

Nuo praėjusių metų gegužės esam sąjunginė Respublika su daugybe sąjunginių įsipareigojimų ir juridinių bendro gyvenimo normų, reikalaujančių visai kitokios nacionalinės savitaigos. O mes vienas kitam pučiam miglą į akis, kad tebesam 1990 metų Kovo 11-osios Respublika.
Kaip tikrieji NATO nariai dalyvaujame Antiteroristiniame kare, kurį ne vienas netgi JAV strategas jau vadina Civilizacijų karu, o mąstom ir elgiamės, tarsi Lietuvos vyrai ir moterys Balkanuose ar Afganistane kepintųsi pietų jūrų paplūdimiuose. Ar atsimename, kad turim ir žuvusiųjų? Ar tai irgi tik „jų pačių reikalas”?

Tyliomis eilėmis į lėktuvus susodinom jau pusę milijono savo piliečių, išdalydami kokioms tik nori šalims – tegul kelia jų ekonomiką. Tikrai, už tas „dovanas” jau dėkoja, o patys džiaugiamės, kad Lietuvoje sumažėjo nedarbas.

Išsipardavėm viską, ką galima buvo parduoti, pradėjom perpardavinėti. O ką gaunam? Kokius pelnus iš mūsų išpumpuoja „užsienio investuotojai”?

Kaip socialinį sluoksnį sunaikinom ar baigiame sunaikinti ūkininkus. 80 procentų jaunimo nori išvykti iš Lietuvos. Lietuvių populiacija kasmet sumažėja 6 žmonėmis iš tūkstančio gyventojų. Negrįžtamai.

Nesakau, kad mūsų neturėtų dominti valstybės aukščiausiųjų pareigūnų skaidrumas. Tačiau kada pirmieji laikraščių puslapiai, televizijų karštosios žinios pradės plėšytis kad ir dėl mūsų tautos išsivaikščiojimo pragaišties, švietimo komercializavimo ar sengirių pjūties? Ar ne tai yra tikrieji mūsų skandalai? Ar tai, kaip mes šiandien gyvename, nėra vienas ištisas Didysis Skandalas?

Kodėl mes kasam duobę patys sau?

Ar gal seniai jau esam duobėje, tik kai kurie to dar nėra supratę ir kvailai triukšmauja?