Biudžeto rengimas ir priėmimas paprastai laikomas svarbiausiu Vyriausybės ir Seimo metų vidaus politikos darbu. Tačiau pastarųjų savaičių aktualijos tokių įtarimų nesukelia. Nors biudžeto projektas pateiktas Seimui svarstyti ir yra pats metas debatams, visuomenė nelabai skuba jo aptarinėti: išskyrus vieną kitą su ekonomine politika labiau susijusią organizaciją, pagrindinis šalies finansų dokumentas sulaukia mažai dėmesio.
Tam yra nemažai priežasčių. Pirma, išskyrus socialinių išmokų ar minimalios algos pokyčius, žmonės sunkiai įžvelgia ryšį tarp biudžeto rodiklių ir jų ekonominės gerovės, nors, deja, jis yra labai didelis. Antra, pasiūlymus dėl biudžeto Seime paprastai teikia vienmandatėse apylinkėse laimėję deputatai, kurie, nepaisydami Konstitucijos priesako vienodai atstovauti visiems šalies rinkėjams, vienas per kitą siūlo atriekti papildomą gabalą pyrago savo rajonui ar miestui. Trečia, ir svarbiausia, esant tokiai biudžeto formavimo tvarkai, nieko esmingo Seimui pateiktame projekte jau nebegalima pakeisti – keisti reikėtų pačią biudžeto formavimo tvarką.
Politikai mėgsta pabrėžti, kad didelė dalis biudžeto išlaidų yra nulemta ES struktūrinės paramos, nes norint ją įsisavinti reikia skirti kofinansavimą iš biudžeto būtent toms, o ne kitoms sritims. Tai tiesa, tačiau yra keli „bet”. Juk ES paramos lėšų įsisavinimas Lietuvos gyventojams, išskyrus tam tikrus pareigūnus ir politikus, nėra vertybė savaime. Jeigu elgtumėmės tikrai racionaliai, savintumėmės tik tas lėšas ir tik tiek, kiek Lietuvai kaip valstybei yra naudinga.
Beveik visiems ekonomistams akis bado parama žemės ūkiui, vykdoma pagal Bendrąją ES žemės ūkio politiką. Galime manipuliuoti skaičiais ir džiaugtis įsisavintais pinigais, tačiau kiekvienam, kurio sveiko proto neužgulė briuseliškasis politinis korektiškumas ir svetimų pinigų troškimas, yra aišku, kad pinigus mokėti už tai, kad žmogus nedirbtų (šiuo atveju žemės), yra nenormalu. Tokios formaliai suskaičiuotos, bet su sveika logika prasilenkiančios „paskatos” daro didžiulę žalą ne tik tiems, iš kurių pinigų ši parama skiriama ir kofinansuojama, bet labiausiai patiems gavėjams. Nereikia po to stebėtis, kad žmonės praranda supratimą, jog tarp darbo ir atlygio už jį turi būti ryšys.
Kaip gali Lietuvos Vyriausybė sušvelninti šios žalingos ES politikos pasekmes? Pirma, programavimo dokumentuose pasirinkti naudingiausias priemones (kurios mažiausiai iškraipo konkurenciją ir motyvaciją), antra, apskritai nesisavinti tų pinigų, kuriems pateikti projektai nėra geri. Taigi žemės ūkio atveju reikėtų mažiau uoliai įsisavinti pinigus, skirtus subsidijoms, kuo daugiau jų permetant į kaimo infrastruktūros plėtrą, kad kaime galėtų klostytis normalūs, ekonomikos dėsnius atitinkantys verslai (tarp jų, žinoma, ir žemės ūkis). Nesant šiai paramos sričiai pakankamai kokybiškų paraiškų, tų pinigų reikėtų apskritai nesiekti. Jeigu nėra paklausos pinigus naudoti tam tikru būdu, vadinasi, tie Europos mokesčių mokėtojų pinigai ir neturi čia atsirasti. Priešingu atveju jie bus iššvaistyti, o kartu su jais ir pridėtieji savų mokesčių mokėtojų pinigėliai.
2006-ųjų metų biudžetas, kaip, beje, ir pernykštis, oficialiai pristatomas kaip socialiai orientuotas. Kritikai iš kairės nesutinka su tokia etikete ir pateikia skaičius, kad socialinėms reikmėms skiriama V O S 40 proc. (6 proc. sveikatai, 20 proc. švietimui, 10 proc. socialinei apsaugai, 3 proc. poilsiui, kultūrai, religijai, 1 proc. būstui ir komunaliniam ūkiui) visų nacionalinio biudžeto išlaidų. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad pagrindinis socialinių valstybės funkcijų finansavimo šaltinis yra Socialinio draudimo („Sodra”) ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetai, atitinkamai – 7,4 ir 2,9 mlrd. litų. Taigi minėtosioms socialinėms reikmėms išleidžiama apie 60 proc. mokesčių mokėtojų pinigų.
Tačiau, kaip ir ES paramos atveju, ilgalaikei Lietuvos žmonių gerovei yra daug svarbiau, kaip ir kam konkrečiai tie pinigai atitenka, nei kiek jų apskritai išleidžiama. Čia ir glūdi didysis valstybinės socialinės rūpybos triukas – pateikiami susumuoti ar vidutiniai viešojo sektoriaus algų, pensijų ar išmokų didinimo skaičiai, kurie Lietuvos mastu yra netgi labai įspūdingi. Tačiau tai visai nereiškia, kad išmokos pasieks visus žmonės, kuriems jos turėtų tekti (pavyzdžiui, gerai dirbančius mokytojus ar medikus, labai skurdžius žmones ir pan.).
Nes Lietuvoje žmonės vis dar atpažįstami pagal socialines grupes, pavyzdžiui, bedarbiai, ūkininkai, šeimos su vaikais ir pan. Ir šiame biudžete gausu visokiausių rūšių kategorinių ir tikslinių išmokų, kurios, palyginti su 2005 m., didėja papildomai: 12 mln. parama šeimoms su vaikais nuo 7 iki 9 m., 6 mln. nepasiturinčių šeimų mokiniams prieš rugsėjo 1-ąją, 50 mln. mažas pajamas gaunantiems dėl kuro brangimo, 5 mln. bedarbiams ir pan.
Tuo tarpu valstybės remiamos pajamos vienam gyventojui spalį padidintos tik 20 Lt (iki 155 Lt). O juk būtent šis rodiklis – pajamos vienam šeimos nariui – yra vienintelis objektyvus skurdo matas. Tikrai ne vaikų skaičius, formalus darbo neturėjimas (ypač Lietuvoje) ar net buvimas pensinio amžiaus. Tiesa, tie, kurie gyvena iš socialinės pašalpos, politikams yra neįdomūs: jie nei geri balsuotojai (kaip antai pensinio amžiaus žmonės), nei tinkami viešųjų ryšių kampanijoms (ko nepasakysi apie vaikus).
Yra ir kitas, sudėtingesnis, socialinės orientacijos aspektas – ar valdžiai rūpi tik šiandieniniai prašytojai ar visa visuomenė po dešimties ir daugiau metų? Visų Lietuvos gyventojų gerovė ateityje priklauso nuo sveikatos, švietimo ir socialinio draudimo (visų pirma – pensijų) sistemų funkcionavimo. Kad sveikatos sistemai būtina struktūrinė reforma, sutinkama jau beveik visuotinai. Nesutinka tik tie, kurie senomis tradicijomis gydosi pas geriausius gydytojus geriausiose gydymo įstaigose ir kurie eilėse prie registratūros nesistumdo ir tų eilių nėra matę. Deja, jokių oficialių reformos planų, nei juo labiau finansinių jos atspindžių, biudžete nematyti. Nenumatyta ir spartesnė pensijų sistemos reforma, nors demografinės tendencijos toliau signalizuoja apie menkesnę būsimiems pensininkams teksiančią naudą.
Sveikatos sistemos finansavimas kitų metų biudžete padidintas, vien PSDF didėja daugiau kaip 20 proc. Tačiau ką tai iš esmės keičia sistemos viduje? Ar tarp gydymo įstaigų atsiranda konkurencija? O gal numatoma bent vienos ligoninės privatizacija? Gal pagaliau visos sveikatos paslaugoms skiriamos lėšos įtraukiamos į Ligonių kasų mokamą įkainį? Nieko panašaus, dalis (maždaug ketvirtadalis) sveikatos paslaugų finansavimo skiriama ne iš PSDF, o iš valstybės biudžeto.
Tiesa, šiemet pagaliau pakelta už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis iš biudžeto į PSDF mokama suma – nuo 264 iki 304 litų už asmenį. Bet šis padidinimas sudaro tik 41 mln. litų ir jis pervedamas į PSDF. Turint omenyje, kad iš PSDF mokamos ir kompensacijos už sveikatos paslaugas, ir už vaistus, ir už reabilitaciją, matyti, kad nemaža dalis pinigų (iš nacionalinio biudžeto) gydymo įstaigoms skiriama ne už teikiamas sveikatos paslaugas, o „senu geru” instituciniu principu. Jie dažniausiai skirti gydymo įstaigų statybai ir remontui. Remontuoti, žinoma, reikia, tačiau privati gydymo įstaiga šias išlaidas įtraukia į gydymo kainą – nenuostabu, kad nepajėgia konkuruoti su valdiškomis.
Institucinis finansavimo principas sėkmingai taikomas ir kitose srityse, kuriose buvo mėginama įvesti bent kokius su vartotoju ar produktyvumu susijusius rodiklius. Pavyzdžiui, savivaldybės švietimui dalį lėšų gauna kaip mokinio krepšelį, o kitą dalį šiaip, instituciškai. Aukštosios mokyklos finansavimą mokslo veiklai turėtų gauti pagal pasiektus rodiklius, tačiau pastebėjus didelius tų rodiklių skirtumus, lėšos perskirstomos nebeatsižvelgiant į rodiklius, bet paprastai – instituciškai.
Biudžete numatyta 24 proc., arba 4,4 mlrd., išlaidų ekonomikai, iš jų – apie pusę milijardo Ūkio ministerijos dispozicijoje. Biudžeto išlaidos ekonomikai, o juo labiau paramai verslui, yra paradoksas: pajamas į biudžetą verslas uždirba tam, kad valstybė vykdytų tas funkcijas, kurių, kaip toje visuomenėje nusistovėję manyti, verslas negali gerai vykdyti.
Kai verslas remiamas iš biudžeto, tai iš visų ūkio subjektų mokesčių surinkti pinigai Vyriausybės valia paskiriami daliai tų mokėtojų. Vadinasi, įmonė x ne tik sumoka mokesčius už valstybės funkcijas, bet dar ir paremia savo konkurentus, nes šie dirba blogiau (todėl juos reikia paremti, pavyzdžiui, pagal regioninę politiką) arba geriau (todėl juos reikia paskatinti, pavyzdžiui, pasubsidijuojant kokį klasterį ar technologijų parką). Verslams, turintiems didelį šansą tokią paramą gauti, jos norisi. Tačiau vertėtų prisiminti, kad valdžios konjunktūra ir nusiteikimas remti vieną ar kitą šaką ar įmonę yra greitai praeinantis dalykas. O valstybės parama verslui palieka ilgalaikius randus verslo bendruomenės tarpusavio santykiuose ir konkurencinėje aplinkoje.
Verslo paramos programos pasižymi ir tuo, kad dažnai tai būna programos be turinio. Arba turinio apskritai dar nėra, nors pinigai jau būna numatyti, arba turinys neatitinka tų subjektų, kuriuos remti siekiama, interesų (pavyzdžiui, smulkiojo ir vidutinio verslo paramos plėtros programą kritikavo būtent šio verslo segmento atstovai). Biudžete neturėtų būti skirta nė cento programoms, kurios, kad ir kaip politiškai būtų skambios, neturi numatytų ir įvertintų konkrečių darbų. Beje, skyrus biudžetą, programų turinys gali ir neatsirasti, bet lėšos tai jau tikrai bus įsisavintos ir ataskaitose atrodys visai tvarkingai.
Kalbos apie biudžetą dažniausiai yra pabėdojimai, kad per mažai lėšų skiriama tam arba kitam – tai priklauso nuo partinio ar individualaus skonio. Tačiau tikrai verta atkreipti dėmesį į tai, kokiais tempais pastaraisiais metais auga per biudžetą perskirstomų pinigų suma. 2000 m. nacionalinio biudžeto pajamos sudarė apie 8,7 mlrd. litų, 2006 m. planuojamos be ES lėšų – 15,3 mlrd. litų. Per penkerius metus biudžeto pajamos beveik padvigubėjo, o pinigų vis mažai (pagal oficialias prognozes BVP augimas šiuo laikotarpiu siektų apie 55 proc.).
Tai nėra atsitiktinumas, tai – dėsnis. Nemokamų gėrybių paklausa yra begalinė. Todėl niekuomet nebus patenkinti visi vadinamieji gavėjų poreikiai, nes ne pagal poreikius biudžetas turi būti skirstomas. Norint, kad biudžeto priėmimas netaptų „poreikių” sumavimo ir balansavimo procedūra, kuria pasinaudoti gali tik atskiros interesų grupės, metas keisti biudžeto formavimo procedūrą.
Dar biudžetinių metų pradžioje valdančiosios politinės partijos turėtų pateikti savo supratimą apie svarbiausias valstybės funkcijas ir atitinkamus būsimo biudžeto prioritetus. Jau ne pirmi metai Lietuvoje įstatymams privalu rengti koncepcijas, tuo tarpu biudžeto projekto įstatymas nukrinta tarsi iš dangaus tokiu metu, kai jo keisti praktiškai yra nebeįmanoma. Biudžeto koncepcija turėtų būti ne techninis, o politinis dokumentas, kuris, aprobuotas Seime, taptų pagrindu Vyriausybei rengti detalų projektą. Tuomet ir politikų bei visuomenės pasiūlymai būtų konstruktyvesni.
Apibendrinant 2006 m. biudžeto projektą tenka daryti išvadą, kad jis nėra socialiai orientuotas, o orientuotas tiesiog didinti išlaidas. Tokia orientacija yra neatsakinga, ir būtent socialiai, nes didinamos išlaidos didina būsimus įsipareigojimus, o kitokiais būdais tie įsipareigojimai nėra mažinami. Esant dabartiniam mokesčių pajamų ir ES paramos augimui, nesant jokių rimtesnių krizių (panašu, kad visi pamiršo tokias dažnas ekonomines bėdas kaip infliacija ir nedarbas), nevykdoma nė viena, nė menkiausia struktūrinė reforma! Be padidintų lėšų kompensacijoms už valstybės išperkamą turtą, šiame riebiame biudžete nepadaryta jokia investicija į ilgalaikę Lietuvos žmonių gerovę. Apie ateitį galvoti, matyt, nebelieka jėgų – juk užtenka galvos skausmo tokias dideles sumas išdalyti esamiems biudžeto „vartotojams”.
Guoda Steponavičienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentė
2005-11-08 11:39