„Klaipėdos” dienraščio 60-mečio proga Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus atsakė į laikraščio vyriausiojo redaktoriaus Valdemaro Puodžiūno klausimus.
– Jums teko pergyventi pačius svarbiausius pastarojo ir naujojo amžiaus Lietuvos istorinius įvykius. Šiandien, kai Lietuva formaliai vėl yra lygiateisė civilizuotos Europos narė, pastebimas tam tikras visuomenės abejingumas savo valstybei, nebėra nei euforijos, nei entuziazmo esama šalies situacija, tūkstančiai žmonių emigruoja iš tėvynės, mėgaujamasi sovietine simbolika, net pati jauniausioji karta keikiasi rusiškai, dėl didesnio pinigo geriausi krepšininkai nerizikuoja rungtyniauti savo valstybės rinktinėje. Jūs ir pats esate užsiminęs apie ryškiai sumenkėjusį patriotizmą. Kaip galėtumėte pakomentuoti tokią padėtį, ką bylotų Jūsų didelė gyvenimiška patirtis?
– Savo metiniame pranešime klausiau, ar Lietuvos piliečiai jau tapo atsakingais savo valstybės šeimininkais? Deja, pilietinė visuomenė Lietuvoje kuriasi itin sunkiai ir lėtai. Daug žmonių yra nusivylę viešąja erdve, nusivylę politika, visuomenėje jaučiamas bendrų vertybių, bendrų idėjų stygius.
Šiandien visuomenė turi susigrąžinti vertybes, idėjas ir principus, kurie telktų mus į kūrybingą pilietinę visuomenę. Tik tokiu keliu eidami pajėgsime įveikti pasitikėjimo krizę ir žmonių susvetimėjimą.
Daugiau nei dešimtmetį kalbame apie veiklių bendruomenių ir stiprios pilietinės visuomenės kūrimą, nuolat pabrėždami, jog tai būtina, kad Lietuvos gyvenimas būtų visavertis. Mums patiems nuolat tai teks kurti ir stiprinti. Bendruomenes, jų buriamą pilietinę visuomenę galėčiau palyginti su gyvu organizmu, kuris kasdien kinta, atsinaujina, reaguoja į laiko metamus iššūkius.
Tačiau gana dažnai matome ir bendruomeninės veiklos instituciją, nepagrįstą vidine būtinybe ir tikru bendrumo jausmu. Kartais į grupes žmonės buriami tik tam, kad būtų patenkinti siauros grupės ar pavienių asmenų interesai. Gražiais žodžiais suvilioti, žmonės nuoširdžiai įsitraukia į tokios veiklos grupes, tačiau greitai atsiduria pasirinkimo kryžkelėje: ar pragmatiškai vykdyti šių asmenų siekius, ar trauktis ir ieškoti naujų kelių.
Deja, neretai pasirenkamas ir trečias kelias: nusiviliama pačia pilietinės ir bendruomeniškos visuomenės idėja. Susvetimėjimas – pilietinis ir politinis – mūsų šalyje tapo skaudžia gyvenimo tikrove.
Taip pat manau, kad savarankiška piliečių visuomenė negali rastis be realios savivaldos. Veikli savivalda – patikimos demokratijos pagrindas. Tačiau kuo daugiau kalbame apie savivaldos galių stiprinimą, tuo tų galių lieka mažiau.
– Jūs ne sykį esate kalbėjęs apie moralės normų paisymą politikoje. Ar jau galima teigti, kad moralė grįžta į politiką? Jei ne – kaip tai padaryti?
– Šiandien aš matau moralinės krizės simptomų, nors moralė yra kiekvieno asmeninis apsisprendimas. Tačiau visuomenė turi neleisti politikams nuleisti moralės kartelę ir reikalauti, kad politikoje dalyvautų laiko išbandytomis vertybėmis savo veiklą grindžiantys politikai.
Prie tokio visuomenės reikalavimo aš tikrai prisidėsiu ir darysiu viską, kad žmonės, neišlaikę politinės etikos reikalavimų, neužimtų pareigų. Savo veiksmus grįsiu vertybėmis, o ne vienadieniais interesais. Kaip Prezidentas esu pasiryžęs vetuoti įstatymus, kurie naudingi ne Lietuvai, o partiniams ar grupiniams interesams.
– Gal ir klystu, bet susidaro įspūdis, kad praėjusią savo kadenciją Jūs aktyviau veikėte vidaus politikos reikaluose, dėl to net susilaukdavote priekaištų, o dabar esate labai aktyvus užsienio politikoje. Ar tai tik tarptautinio ir vidaus gyvenimo aktualijų nulemta veikla, ar Jūs smarkiai nusivylęs šalies politikais ir valdžios struktūrų darbu?
– Nesakyčiau, kad šios kadencijos metu mažiau dėmesio skiriu mūsų šalies problemų sprendimui. Socialinės problemos mano sąraše yra pirmoje vietoje, sprendžiame problemas, susijusias su žemės ūkiu, švietimo reforma, sveikatos apsauga. Kita sritis, kuriai skiriu ypatingą dėmesį, – teisinė mūsų šalies sistema. Piliečiai nepasitiki teismais, policija, specialiosiomis tarnybomis, prarandamas pasitikėjimas Lietuva kaip teisine valstybe. Pastaruoju metu išryškėja skandalingi antstolių veiklos atvejai, teisėjų sprendimai. Iš autoritetingų, visuomenei žinomų patyrusių teisininkų esu sudaręs darbo grupę, kuri jau dirba. Tikiuosi, kad jau šiai Seimo sesijai pateiksime savo požiūrį į kai kuriuos taisytinus dalykus.
Būčiau neteisus, jeigu sakyčiau, kad esu patenkintas praėjusių metų Seimo darbu. Pastebėjau, kad Seimo darbas koncentruojamas į tarpusavio santykių aiškinimąsi, o ne į valstybės reikalus. Man ir toliau Lietuvos žmogus yra tas pagrindinis veiksnys, į kurį turi būti nukreiptos visos mintys, idėjos, darbai. Tačiau per šį laikotarpį išryškėjo, kas buvo daroma ne taip, todėl tikiuosi, kad ateityje Seimo darbas bus konstruktyvesnis.
– Ar Jums jau teko susipažinti ar pamatyti 2006 metų valstybės biudžeto projekto apmatus? Ką norėtumėte jame akcentuoti, į ką atkreipti Vyriausybės ir Seimo dėmesį? Ne kartą esate teigęs, jog valstybės socialinė politika per mažai orientuota į jaunus žmones. Ar neseniai įvykusi studentų akcija nėra tokios politikos rezultatas ir rimtas signalas visoms valstybės institucijoms?
– Esu susipažinęs su 2006 m. valstybės biudžeto projektu. Kaip ir praėjusiais metais, daugiausiai dėmesio skirsiu efektyviam biudžeto lėšų panaudojimui, lėšų susiejimui su šalies strateginiais tikslais, ypač reformų finansavimui.
Džiugu, kad 2006 m. bus pradėtas išsamesnis biudžeto vertinimas. Tai rimtas žingsnis į priekį biudžeto programavime. Taip pat džiaugiuosi, kad įgyvendinama mokesčių reforma. 2006 m. Vyriausybė imsis konkrečių veiksmų – nuo liepos 1 d. mažins gyventojų pajamų mokesčio tarifą.
Sveikintina 2006 m. biudžeto socialinė pakraipa, tačiau šiuo atžvilgiu reikėtų siekti didesnio tikslingumo bei suderinimo su reformos priemonėmis. Pasisakiau, kad būtų didinamos valstybės lėšomis draudžiamos pajamos, įgyvendinta nauja švietimo darbuotojų darbo apmokėjimo sistema, kad būtų teikiama parama mažas pajamas gaunančioms šeimoms dėl kuro pabrangimo. Tačiau socialinė paramos sistema vis dar yra reformuotina, kad šioms reikmėms skiriamos lėšos būtų naudojamos tikslingai, t.y. pasiektų tuos, kuriems to labiausiai reikia. Be to, labai svarbios ir valdymo bei struktūrinio pertvarkymo reformos švietimo ir sveikatos apsaugos srityse, kurioms kol kas nepakanka dėmesio.
– Dienraštis „Klaipėda” išeina lietuvių ir rusų kalbomis. Manyčiau, kad rusakalbiams skaitytojams būtų labai svarbu išgirsti Jūsų nuomonę apie jų padėtį ir ateitį Lietuvoje. Ar pastaruoju metu Rusijos žiniasklaidos agresyvoka propaganda neišgąsdins čia gyvenančių kitų tautybių žmonių, ar nesumažins jų lojalumo Lietuvos valstybei?
– Lietuva niekuomet neturėjo problemų su rusakalbių mūsų šalies gyventojų mažuma. Galiu tvirtinti, kad Lietuvoje visos tautinės mažumos – ne tik rusų – turi puikias sąlygas plėtoti savitą kultūrą, tautines tradicijas, siekti mokslo savo gimtąja kalba. Nacionalinėje televizijoje ir radijuje tautinėms mažumoms yra suteikiamas laikas jų rengiamoms informacinėms ir kultūrinėms laidoms. Daugelis mažumų turi savo kalba leidžiamus laikraščius ir žurnalus.
Sugyvenimas tarp tautų Lietuvoje turi ilgametes tradicijas. Jau prieš šimtmečius Lietuvoje vieni šalia kitų draugiškai gyveno ir valstybės labui išvien dirbo lietuviai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, lenkai, žydai bei kitos tautos. Turi įvykti išties kažkas ypatingo, kad šios ilgametės tradicijos būtų sugriautos.
– Bendrame Jūsų ir Vladimiro Putino pareiškime 2001 metais konstatuojama, kad Lietuva ir Rusija aktyviai dalyvaus realizuojant bendradarbiavimo projektus energetikos srityje Baltijos jūros regione. Tačiau jau tuomet buvo pradėtos Rusijos ir Vokietijos derybos dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu aplenkiant Lietuvą ir Lenkiją, o prieš mėnesį pasirašyta ir sutartis. Ką reikštų toks nepatikimas tiek Rusijos, tiek ES narės Vokietijos elgesys Lietuvos atžvilgiu?
– Jūsų paminėtame pareiškime mes susitarėme, kad aktyviai bendradarbiausime tranzito ir energetikos srityje, plėtosime abipusiai naudingus ryšius šioje srityse, kartu veiksime įgyvendinant transporto ir energetikos infrastruktūrų projektus. Nutarta, kad Rusija ir Lietuva aktyviai dalyvaus realizuojant bendradarbiavimo projektus energetikos srityje Baltijos jūros regione. Taip pat buvo sutarta, kad šalys didelę reikšmę teikia bendradarbiavimui vykdant ilgalaikį aplinkos, taip pat ir jūros, monitoringą. Apgailestauju, kad įsipareigojimai nebuvo įvykdyti.
Apie Rusijos ir Vokietijos susitarimą dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu aplenkiant Lietuvą ir Lenkiją turiu pasakyti, kad esu labai nusivylęs šiuo įvykiu, nes Vokietija yra Europos Sąjungos narė. Lietuva priklauso tai pačiai šeimai. Šis susitarimas atskleidė visišką gyvybinių Lietuvos ir kitų valstybių interesų ignoravimą. Vokietija nesurengė jokių konsultacijų, nors žinojo, kad šis projektas tiesiogiai paveiks mūsų energetikos išteklius.
Neseniai su darbo vizitu lankiausi Vokietijoje. Įvykę susitikimai su aukščiausiais šios šalies pareigūnais suteikia vilčių, kad bus atsižvelgta į Lietuvos išsakytas pretenzijas.
– Kokią prognozuotumėte Kaliningrado srities ateitį? Ar ji ir toliau išliks smarkiai militarizuota teritorija, kelianti grėsmę ne tik Lietuvai, ar pagaliau įgis didesnę autonomiją? O gal mūsų Prezidentas turi kokią visiškai netikėtą šio krašto viziją?
– Lietuva supranta, kad svarbiausia nuoseklios, ramios ir efektyvios reformos šalies viduje ir geri bei konstruktyvūs santykiai su Rusija. Santykius su Rusija konstravome ramiu ir dalykišku dialogu, tarpusavio supratimu, konstruktyviu, abipusiai naudingu sprendimu.
Kaliningrado klausimas – vienas geriausių pavyzdžių. Mes nepolitizuojame Kaliningrado klausimo, tačiau nuolat siūlome idėjas, kaip galima būtų geriau, kitaip ar naujai spręsti šalia mūsų esančio Kaliningrado regiono socialines, ekonomines, ekologines problemas. Tai juk mūsų kaimynai, turime dirbti kartu. Tokia bendradarbiavimo atmosfera leidžia sukurti ir atitinkamus dviejų valstybių santykius.
Mes netgi išsprendėme sudėtingą Kaliningrado tranzito problemą – piliečiai ir kroviniai per Lietuvos teritoriją, lydimi Lietuvos pareigūnų, vyksta į Kaliningrado sritį. Tam reikėjo daug pastangų, daug įtikinėjimo, daug derybų tiek Maskvoje, tiek ir Europos sostinėse.
Lietuva siekia gerovės, ekonominio vystymosi, socialinės ir ekologinės plėtros Kaliningrade. Dauguma Kaliningrado srities klausimų gali būti išspręsta dalyvaujant mūsų šaliai.
– Prieš Lietuvai tampant NATO ir ES nare daug buvo kalbama apie tuoj po įstojimo į šias organizacijas užplūsiančias užsienio investicijas. Ar Jus, kaip valstybės vadovą, tenkina užsienio investicijos Lietuvoje? Dėl kokių priežasčių šis procesas vis dar ne toks spartus?
– Užsienio investicijos vienam gyventojui Lietuvoje yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje. Tai kelia nerimą dėl tolesnio ekonomikos augimo. Nors tiesioginės užsienio investicijos 2004 m. antroje pusėje išaugo, šiais metais jos vėl sulėtėjo. Manau, tam įtakos turėjo nenuosekli Vyriausybės pozicija dėl mokesčių reformos. Be to, administracinė našta verslui ir administraciniai apribojimai kaip, pavyzdžiui, žemės naudojimo srityje, apsunkina naujų investicijų atėjimą.
Bet nepaisant menkų tiesioginių užsienio investicijų rodiklių, Lietuvos ekonomika auga bene sparčiausiai tarp ES valstybių. Tai rodo, kad Lietuvos verslininkų iniciatyvumas kol kas užtikrina ekonomikos plėtrą. Tačiau nors verslo plėtra jau keletą metų kelia mūsų ekonomiką, ilgainiui konkuruojant dėl užsienio investicijų su kitomis šalimis vis didesnę svarbą turės mūsų valstybės teikiamų paslaugų ir infrastruktūros kokybė. Todėl siekiant užtikrinti tolesnę ilgalaikę ekonomikos plėtrą negalima užmigti, o būtina daryti reformas ir sveikatos apsaugos, ir švietimo, ir viešojo administravimo sektoriuose.
– Lietuvai vis nesiseka su „Mažeikių nafta”. Kai ją dar valdė „Williams”, apie įmonės nacionalizaciją kalbėjo vienas iš socialdemokratų lyderių Vytenis Andriukaitis, dabar – konservatorių vadovas Andrius Kubilius. Kaip Jūs vertinate „Mažeikių naftos” nacionalizavimo galimybes?
– Pelningai dirbanti „Mažeikių nafta” nėra skęstantis laivas. Dabar jau neturime kur skubėti. Jei yra teisinių problemų – jas būtina išspręsti. Kadangi Vyriausybė turi pagaliau atsiskaityti su gyventojais už žemę, už rublinius indėlius, o „Mažeikių naftos” vertė išaugusi, sveikintina, kad Vyriausybė nutarė parduoti ir dalį savo turimų akcijų. Tačiau būtina užtikrinti, kad gauti pinigai iš tiesų būtų panaudoti šiems tikslams. Svarbiausias klausimas – kaip gauti už „Mažeikių naftos” akcijas gerą kainą ir kartu užtikrinti, kad įmonę valdytų patikima kompanija.
Noriu tikėti, kad bus pasirinktas Lietuvai naudingiausias variantas, nors iki šiol pasigedau aiškumo pačiame derybų procese. Juo labiau kad Vyriausybė, turėjusi galimybę susipažinti su visais investuotojų pasiūlymais, į tai atsižvelgs ir, kiek tai leidžia derybų proceso sąlygos, plačiau informuos, kodėl pasirenkamas vienas ar kitas pirkėjas. Natūralu, kad nesant aiškumo, visuomenėje kyla įtarimų dėl šio proceso skaidrumo.
Dėl „Mažeikių naftos” nacionalizavimo galimybės noriu pasakyti, kad mūsų šalies Konstitucijos 23 straipsnis numato, jog nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
– Tik po Jūsų viešų pareiškimų rimčiau susidomėta statybomis Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Negi Lietuvoje įstatymai yra vykdomi tik tada, kai to pareikalauja valstybės vadovas?
– Įstatymai turi būti vykdomi ne tuomet, kai to pareikalauja aukščiausi šalies vadovai. Tikiu, kad bręstanti mūsų valstybė įrodys esanti tikra teisinė šalis, o kiekviena atsakinga institucija išties vykdys teisės aktuose jai nustatytas funkcijas.
– Ar Jums nesusidaro įspūdis, kad Aplinkos ministerija ieško „iešmininkų” savo pareigų nevykdymui pateisinti? Ne paslaptis, kad apie neteisėtas statybas Kuršių nerijoje buvo žinoma ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, ir Valstybės saugomų teritorijų tarnybai. Apskritai ar ne pernelyg daug Lietuvoje biurokratų, neturinčių konkrečių darbų ir sąžinės?
– Svarbu tai, kad visos institucijos atliktų joms pavestus darbus, o jei yra teisinių pažeidimų – juos turi ištirti prokuratūra ir teismai. Kai kurios bylos dėl šių statybų jau nagrinėjamos ir tikiuosi, kad teisėsaugos institucijos principingai ir teisingai įvertins faktus ir nubaus atsakingus asmenis.
Šiandien tenka tik apgailestauti, kad per 15 metų taip ir nepavyko sumažinti biurokratų skaičiaus, atvirkščiai – jų netgi padaugėjo. Kalbos apie efektyvesnį valdininkų darbą taip ir lieka kalbomis.
– Kaip Jūs vertinate Lietuvos žiniasklaidą? Žinome, kad atkūrus nepriklausomybę spaudos reitingai buvo patys aukščiausi, dabar gi visuomenė žiniasklaidą vertina prasčiau.
– Pastebiu, kad šalies žiniasklaida labiau linkusi akcentuoti ir sureikšminti blogąsias ir tamsiąsias mūsų gyvenimo puses. Kartais skaitant spaudą susidaro įspūdis, kad Lietuvoje nieko teigiamo ir gražaus nevyksta. Taip pat negalima nepastebėti žiniasklaidos savininkų poveikio formuojant viešąją nuomonę. Dažnai iš pačių žurnalistų norėtųsi sulaukti pilietiškesnės pozicijos jų pačių darbe ir kritiškesnio žvilgsnio į visuomenėje vykstančius procesus.
Žiniasklaida turėtų objektyviai informuoti visuomenę, leisti žmonėms patiems daryti vertinimus ir susidaryti savo nuomonę. Spauda turi sudaryti sąlygas visuomenei subręsti.
Tačiau aš ir toliau laikausi nuomonės, kad vienas didžiausių demokratinės visuomenės pasiekimų – laisva spauda.
– Ar Jums tenka pasklaidyti regioninę spaudą, tarp jos ir dienraštį „Klaipėda”? Ar spausdinto žodžio neužgožia televizija ir radijas, nes laikraščių pristatymo kainos – ypač rajonuose – labai aukštos?
– Regioninę spaudą, tarp jų ir Jūsų dienraštį, visuomet skaitau su įdomumu. Ši spauda turi labai didelį pranašumą prieš televiziją ar radiją – regioninė spauda arčiau vietos žmonių, puikiai žino ir supranta, kuo gyvena miesto ar kaimo žmogus, žino, į ką reikia atkreipti dėmesį, ką jiems atsakyti, kaip spręsti vieną ar kitą klausimą. Puikiai žinau, kiek nedaug respublikinės spaudos patenka į regionus, kadangi dažnai ji yra neįperkama. Turime įvertinti, kad regiono spauda gali pasiekti žmogų atokiausiame kampelyje ir informuoti apie kasdienes, valstybės ir tarptautines naujienas.
Jau seniai girdžiu apie problemas dėl regioninės spaudos pristatymo į atokias vietoves, todėl raginu ieškoti alternatyvų dabartinei situacijai. Kas kitas, jei ne pati regioninė spauda turėtų imtis iniciatyvos spręsti šią problemą, burtis ir bandyti drauge įveikti sunkumus.
– Ką Jums, kaip valstybės vadovui ir kaip asmeniui, reiškia Klaipėda, vienintelis Lietuvos uostamiestis?
– Klaipėdoje mielai apsilankau keletą kartų per metus. Tai unikalus Lietuvos miestas, turintis neužšąlantį jūrų uostą. Uosto svarba šalies verslui ir ekonomikai yra milžiniška. Klaipėda galėtų geriau išnaudoti galimybes plėtodama turizmą kruiziniais laivais. Juk kruizinių laivų keleiviai paprastai apsilanko tik šiame mieste ir iš čia patirtų įspūdžių susidaro nuomonę apie mūsų šalį.
– Kokias teigiamas ir negatyvias tendencijas Jūs matote Klaipėdoje, kokios, Jūsų nuomone, uostamiesčio perspektyvos?
– Dažnai esame linkę daugiau dėmesio skirti negatyviems mūsų gyvenimo reiškiniams, tačiau šį kartą norėčiau kalbėti apie teigiamas Klaipėdos puses.
Klaipėda turi didelį intelektualinį, ekonominį, visuomeninį potencialą, kuris yra pakankamai efektyviai išnaudojamas. Džiugu, kad Klaipėdoje veikia stiprus universitetas, jau penkioliktus metus reikšmingai veikiantis miesto kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Galiu drąsiai tvirtinti, kad Klaipėdoje gyvena laisvos minties, energingi ir be galo kūrybingi žmonės.