Prasidėjus statybų bumui, daugelis medienos gamintojų triūsia tarsi užsukti, nesirūpindami kokybe: juk vartotojai perka ir vasarinę, nebrandžių medžių, drėgną medieną bei jos gaminius. Kai prieš maždaug penkerius metus kėlėmės iš vieno miesto į kitą, žinojom: norime ekologiško medinio namo. Panašaus į tuos, kokiuose gyveno ūkininkai mūsų seneliai ir proseneliai. Pirmiausia Vilniaus pakrašty įsigijome sklypelį su gerokai pavargusiu mediniu namuku. Tiksliau – jo liekanomis. Vietovė paskelbta parku, draustinis. Todėl tegalėjome kapitališkai suremontuoti statinį.
Girininkas leido mūsų nuosavame miške pasiruošti medienos. Nuo Vilniaus iki jo – 200 kilometrų. Kaip per tokį atstumą stebėti darbininkus, ar „nenušvilps” medienos kitame Lietuvos gale esanti lentpjūvė? Be to, ką tik nupjauta mediena statybai netinka. Iš žalio medžio senovės lietuviai darydavo kryžius ir droždavo dievukų skulptūras. Kad skulptūra džiūdama nesisuktų ir neskilinėtų, XIX amžiaus lietuvių dievdirbiai „nugaroje” išgręždavo skylę. Tuo tarpu medinius namus mūsų protėviai rentė tik iš brandžių, žiemą nupjautų medžių, kuriuos apie 4-6 mėnesius džiovindavo.
Aptarę šimtą „už” ir „prieš”, nutarėme Vilniuje pirkti sausos, geros statybinės medienos. Tačiau vienos aplinkybės neįvertinome – medienos pardavėjų nesąžiningumo. Dėl jų kaltės mūsų statyba vėliau tapo sunki lyg žalio medžio kryžius. O vietoje išsvajoto medžių ošimo tik per plauką neteko klausytis sienojuose grojančių kinivarpų.
Daiva Norkienė