Abejonių, kad šis žmogus bus talentingas ir žinomas, nebuvo nuo pat pradžių. Juk ir negalėjo tokiems išskirtiniams tėvams kaip poetas Sergejus Michalkovas ir rašytoja Natalija Končalovskaja gimti paprastas kūdikis. Tai nutiko 1945-ųjų metų spalio 21-ąją. Sūnus pavadintas Nikita.
Neseniai paminėjęs savo šešiasdešimtmetį, Nikita Michalkovas sutiko atvirai pareikšti savo požiūrį į…
…pinigus
Žinoma, pinigai man yra tikrai svarbus dalykas – tai mano laisvė, savarankiškumas. Vis dėlto labai svarbu, kaip aš juos gaunu. Niekada niekam neteikiau mokamų paslaugų, jokių kyšių nedaviau ir labai tuo didžiuojuosi. Joks individas negali pamerkti akies, neva: „Žinom, žinom, visi mes vienodi”.
Mano tėvas sakė: „Tegu geriau pavydi nei gailisi”. Kalbu ne tik apie savo srities žmones. Daugeliui personažų kažkodėl atrodo, kad N. Michalkovas atvėrė skrynią ir ten jau gulėjo viskas paruošta. Kol neiškyla būtinybės, kuri vadinasi „duoti į snukį”, į konfliktus stengiuosi nesivelti. Man maloniau daryti filmus, kuriuos mano nedraugai gali aptarinėti, kritikuoti, piktintis jais, tačiau čia bus svarstoma mano kūryba, o ne poelgiai.
…politiką
Viešpats man davė kai ką kita, ir aš veikiu savo srityje. Man svarbiau ne įtikinėti iš tribūnos, o daryti taip, kad kas nors pasiektų žmonių sąmonę, o vėliau pasireikštų jų poelgiais.
Inteligencija man – savo vietos žinojimas. Tikras inteligentas nenori tapti prezidentu ar šiaip vadovu. Jis gerbiamas dėl savo darbo ir juo didžiuojasi.
…tikėjimą ir Dievą
Kartą plaukiau šiaurine upe ir staiga pagalvojau: o juk šią upę dar visai neseniai norėjo nukreipti į pietus. Jeigu galima nusikalsti Dievui – tai šis pasukimas būtų toks nusikaltimas. Vadinasi, mes vėl imame remtis į bedievystę. Aš tai maniakiškai kartosiu, juk kasdieną matau to patvirtinimą. Su tuo susiduriu netgi savyje. Pasiteisinti juk nesunku, tereikia save palyginti su kitais: aš užmušiau vieną žmogų, o jis – penkis, vadinasi, aš geresnis. Tai – nesibaigiantis kelias žemyn. Kodėl visi klausia Dievo: „Viešpatie, kodėl man taip blogai?” Ir niekas nepasiteirauja: „Kodėl man, niekšui, taip gerai?” Ne veltui senoliai sako: „Nereikalauk iš Dievo teisybės, nes jei jis būtų teisingas, jau seniai būtų tave nubaudęs”.
Debiutas kine
Vyresniajam Nikitos broliui Andrejui saulėtekį reikėjo sutikti su aktore, kuri jo filme atliko nedidelį vaidmenį. Andrejus paprašė Nikitos prisisukti žadintuvą bei jį pažadinti pusę penkių. Nikita pramiegojo ir nepažadino. Aktorė, pralaukusi daugiau nei valandą, išėjo. Tuomet Andrejus davė Nikitai savo žmonos kailinius, suknelę bei batelius ir nufilmavo jį moters vaidmenyje iš nugaros. Toks buvo Nikitos debiutas kine.
„Nesakau, ką galvoju”
Kartą Nikitai bekalbant su bičiuliu šneka pasisuko apie vieną bendrą pažįstamą, visiškai negabų, tačiau neįtikimai veržlų ir įžūlų režisierių. Kažkodėl N. Michalkovas pagyrė jo filmą.
„Keista, – nusistebėjo bičiulis. – Tu taip gerai atsiliepi apie jo filmus, o jis į šuns dienas tavuosius dergia.”
„Supranti, – atsakė Nikita, – nė vienas iš mūsų nesakome, ką galvojame iš tikrųjų.”
Gedulingas įvykis
Pasakojama, kad kartą N. Michalkovas buvo pakviestas pas vieną aukštą valdininką pokalbio apie vieną iš filmų, kurio niekaip nenorėjo leisti į ekranus neiškarpyto. Kalba pasisuko apie sutrumpinimus ir iškirpimus. Tuomet Nikita iš kišenės išsitraukė juodą raištį, kokius rišasi laidotuvių metu, ir ėmė tvirtinti jį sau prie rankos.
„Ką čia darai?” – buvo pasiteirauta režisieriaus.
„Kaip ką? – atsiliepė Michalkovas. – Jūs juk rengiatės laidoti mano filmą, argi ne taip? Dėl to visi čia ir susirinko… Noriu, kad tai vyktų pagal oficialią formą, kaip priklauso. Man tai yra gedulingas įvykis…”
Karti uoga
Filmas „Giminės” buvo nufilmuotas draugiško kūrybinio kolektyvo. Ginčijosi, pykosi, taikėsi ir juokėsi – apskritai vyko puikus darbas, ir dirbti visiems buvo „saldu”. Tačiau filmas nepatiko kinematografijos valdininkams, ir jie neleido jo į ekranus reikalaudami N. Michalkovo iškirpti bei pataisyti kai kurias vietas. Nikita kai ką pakeitė, bet daugiau ginčijosi, įkalbinėjo… Toks stumdymasis tęsėsi apie metus. „Gera pas tave filmuotis”, – kartą Nikitai sako vienas iš aktorių. „Gerai tai gerai, bet vėliau taip beviltiškai tenka prastūminėti filmą, – nusiskundė režisierius. – Ir taip visą laiką: saldžią uogą kartu valgom, o karčią tenka ryti man vienam…”
Rugsėjo 27-oji
Tatjana Michalkova, režisieriaus žmona, pasakojo: „Kai laukiausi Nadios, Nikita buvo išvykęs filmuoti į Italiją. Gimdymas pavyko puikiai: greitoji atvažiavo laiku, o vaikas pasaulį išvydo labai greitai. Vėliau Nikita šią dieną – rugsėjo 27-ąją – įamžino savo filme „Juodos akys”. Vienoje iš scenų iš gėlių suklojo skaičių 27.
Įdomybės
Michalkovų giminė žinoma jau nuo XV amžiaus pabaigos. Atsirado ji iš kažkokio Michalkos, kurio vardu ėmė vadintis jo palikuoniai. Didžiausio pakilimo ši šeima pasiekė XVI amžiuje, kai jos atstovai tapo artimi didžiojo kunigaikščio, o vėliau ir caro dvarui.
Nikita mokėsi Ščiukino teatro mokykloje ir drauge filmavosi. Kadangi studentams tai buvo draudžiama, jį išmetė. Tuomet N. Michalkovas spėjo atlikti karinę tarnybą Kamčiatkoje, povandeninėje atominėje flotilėje.
Lina Skruibytė