Kol vieni kunigai svarsto, ar verta naktį atlikti ganytojiškas pareigas, kiti aplanko ne tik mirštančiuosius, bet ir operacijai besirengiančius ligonius. Kad žmogus numirtų oriai, o jų artimieji lengviau išgyventų skausmą, stengiasi ir medikai, kurie reikalui esant ne tik pakviečia dvasininką, bet ir pataria, kaip organizuoti mirusiojo laidotuves.
Nė vienam nežinoma jo mirties akimirka – Amžinybėn išeinama pačiu netikėčiausiu laiku. Visų susipratusių katalikų atsisveikinimas su žemiškuoju gyvenimu lydimas vieno iš septynių – Ligonių -sakramentų. Žmonių paskutiniu patepimu dar kartais vadinamą Ligonių sakramentą bažnyčia pasirengusi visiems krikštytiems katalikams suteikti bet kada – išimties atvejais net nakties metu.
Šiemet per aštuoniasdešimt Ligonių sakramentų sunkiai sergantiems, mirštantiems parapijiečiams suteikęs Krekenavos Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios klebonas Petras Budriūnas sako, kad naktimis pas ligonius jis nebekviečiamas. Kvietimų suteikti sakramentą dar pasitaiko labai vėlais vakarais, jis neatsisako. „Anksčiau, kai į ligonines kunigų neįleisdavo, sergančiojo artimieji prieš kviesdami greitąją pagalbą pirmiausia prašydavo suteikti patepimą, galėsiantį atnešti dvasios ramybę, palengvinti kančias. Tada tekdavo pas ligonius važiuoti ir naktimis, – prisimena dvasininkas. – Dabar ligoninėse sudaromos sąlygos ligoniams bendrauti su kunigais, gauti Ligonių sakramentą. Matydami kritišką ligonio būklę jo artimieji paprastai nakties nelaukia. Jeigu tektų Ligonių sakramentą teikti naktį, išimties atvejais, manau, nė vienas kunigas to neatsisakytų daryti”.
Nelaukti paskutinės minutės
Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Ligonių sakramentai suteikiami trečiadieniais per šv. Mišias. Visi jaučiantys, kad šis sakramentas reikalingas, jį gauna. Bažnyčios klebonas Petras Baniulis primena, jog sunkiai sergančiųjų artimiesiems nereikėtų laukti paskutinės minutės, kada net naktį pas ligonį vykstantis kunigas gali nebespėti: „Žmonėms aiškiname, kad Ligonių sakramento suteikimas nereiškia, kad ligonis būtinai mirs. Jo bijoti nereikia. Šis patepimas neatima vilties, atvirkščiai, ją suteikia, sutvirtina ligonio sielą išganymui, pagelbsti kūnui kovoti su liga”.
Į Gustonių senelių globos namus suteikti Ligonių sakramentą Naujamiesčio klebonas Algirdas Dauknys kviečiamas po kelis kartus per metus – kai šių namų globotiniai jau žengia Amžinybėn. Šiaip šis sakramentas suteikiamas per Globos namuose aukojamas šv. Mišias. Globos namų direktorius Valentinas Koncė sako, kad ne visi seneliai nori gauti Ligonių sakramentą. „Žinome, kurie yra tikintys, lanko mišias, – jų nereikia nė klausti, ar nori, kad pakviestume kunigą. Patys paprašo. Netikinčiųjų, matydami blogėjančią jų sveikatą, paklausiame. Bet dažniausiai jie atsisako. Tai yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Beje, katalikų kunigo šaukėsi ir mūsų globotinė stačiatikė. Popo nesuradome, Ligonių sakramentą jai suteikė katalikų kunigas. Ekstrinių atvejų, kad reikėtų šauktis kunigą naktį, pas mus nepasitaikė”.
Padų netepa
Laukiant kunigo paruošiamas baltai dengtas stalelis, žvakė, kryžius, šventas paveikslas, lėkštelė su keturiais vatos gabaliukais, druskos, duonos, stiklinė vandens, šaukštelis.
Paskutiniu patepimu vadinamo sakramento metu dvasininkas išklauso ligonio išpažinties, suteikia Komuniją, tepa ligonio kaktą, lūpas, delnus. Kojų padai, pasak kunigo P.Baniulio, jau seniai nebetepami. Kunigas Petras Budriūnas, kviečiamas ir į Krekenavos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę suteikti šio sakramento, sako, kad ten sudaromos sąlygos, paruošiama viskas, kas reikalinga: „Tik kartais, vienam ligoniui suteikus sakramentą, jo pasiprašo ir kiti, tada reikia palaukti, kol pasiruošiama”.
Dvasininkai teigia, kad jautresni žmonės kartais ir be reikalo, ir per dažnai prašo pakviesti kunigą Ligonių sakramentui suteikti. „Pasitaiko ir tokių, kurie kas dvi savaites ar kas mėnesį prašo Ligonių sakramento. Taip dažnai jis neteikiamas, tačiau neatsisakau aplankyti, išklausyti”, – sako klebonas P.Budriūnas.
Mirusiems uždega žvakutes
Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje – apie šimtą sunkiai sergančių ligonių, Globos skyriuje globojama beveik 30 senukų. Šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bei vienuolyno esančioje gydymo įstaigoje dvasininkai, vienuolės dažni svečiai. „Niekada nereikėjo kunigo šauktis naktį, – sako ligoninės vyriausioji gydytoja Regina Leivienė. – Ligonių sakramentas suteikiamas ir per ligoninėje aukojamas šv. Mišias. O jeigu sakramento prašo ligonio artimieji ar jis pats, matome, kad ligonis silpsta, – nelaukiame paskutinės minutės, skambiname ir kviečiame kunigą. Prieš Vėlines ligoninėje buvo aukojamos šv. Mišios, keliems ligoniams vėl buvo suteiktas Ligonių sakramentas”. Šioje ligoninėje mirtis neužklumpa netikėtai – visada turima žvakučių, palatose yra kryžiai, ligoniai patys atsineša rožinių, maldaknygių.
Panevėžio ligoninės Intensyviosios terapijos skyriuje niekada nežinoma ir net spėlioti negalima – ko bet kurią akimirką galima sulaukti, kas gali nutikti. Skyriaus vedėja Eugenija Reinikovienė prisipažįsta, jog būna tokių situacijų, kai verkti norisi kartu su ligonių artimaisiais, ypač skaudžios jaunų žmonių, vaikų netektys. Kartu su vaikų reanimacija skyriuje yra 30 lovų – jos beveik niekada nebūna tuščios.
Sąlygos suteikti Ligonių sakramentą čia sudarytos. „Dvasininką kviečiame ne mes, medikai, o ligonių namiškiai. Turime kurijos telefono numerius, skambiname, kviečiame kunigus kada tik reikia. Ligonį ir dvasininką galime atitverti širma, pasiruošiame stalelį. Tiesa, artimieji kartais be reikalo sugalvoja kviesti kunigą, nors neprieštaraujame, bet matydami gerėjančią ligonio būklę patariame neskubėti. Skyriuje mirusiajam, jeigu greta nėra jo artimųjų, uždegame žvakę, paguldome jį specialioje patalpoje kelioms valandoms, neskubame vežti į lavoninę”, – pasakoja gydytoja.
Klebonas Petras Baniulis primena: „Ligonių sakramentas – ne mirčiai, o vilčiai. Vilčiai gyventi arba ramiai išeiti. Visi septyni sakramentai yra Kristaus įsteigti regimieji ženklai Dievo malonei įsigyti. Reikalavimas vienas – žmogus turi būti pakrikštytas. Ligonių sakramentą suteikiame ir nusidėjėliams, jeigu jie to trokšta ir atgailauja „.
Vitalija Jalianiauskienė