Ten, kur baigiasi žemė ir prasideda vandenynas, ar, atvirkščiai, baigiasi vandenynas ir prasideda Europa, – tobula vieta keliautojo širdžiai, akims ir skrandžiui
Portugalijos neįsimylėti sunku. Jei patinka, kai vaizdas gniaužia kvapą, – važiuoji į Penichę ar patį patį vakariausią Europos tašką – Rokos ragą. Jei ieškai unikaliausių architektūros šedevrų, Portugalijoje kur besi, ten UNESCO globojamas objektas. Jei išsiilgai poilsio, pramogos ar vyno, rasi jį čia ilgai negaišdamas ieškojimams. Belieka stebėtis, kad Portugalija vis dar daugelio Lietuvos keliautojų neatrasta žemė.
Vandenyno magija
Sakoma, Ispanija – Europos galva, o Portugalija – karūna ant jos. Tikra teisybė. Karūna su aštriomis briaunomis, stačia galva neriančiomis į šėlstantį Atlantą. Kai pirmą kartą stovi ant Rokos rago uolos, ne tik svaigsta galva. Debesys sukasi tau tiesiai virš galvos, vėjas, rodos, nuneš tiesiai į begalybę, ten, kur išsitrina riba tarp vandenyno ir dangaus.
Kai kurie iki Europos krašto atsibeldę keliautojai įsidrąsina net nuleisti kojas nuo Europos ir įbedę žvilgsnį į išsitrynusią horizonto ribą sėdi praradę realybės pojūtį. Jei neramu, kad tas ypatingas jausmas išsitrins, gali už dešimtinę eurų nusipirkti daiktinį įrodymą – sertifikatą su savo vardu ir pavarde, kad lankeisi pačiame vakariausiame Europos taške.
Dar vienas iškyšulys – Penichė stebina uolų ir auksinio smėlio kopų kontrastu. Kopos, tiesa, žemesnės nei lietuviškosios, bet užtai žydinčios rožinės spalvos gėlytėmis.
O vakarą velnioniškai smagu praleisti keliautojų dar neokupuotame Azenhase – nedideliame miestelyje ant uolų prie vandenyno. Pradėto rekonstruoti didžiulio senovinio namo, kuriame už 35 eurus išsinuomojom nakčiai kambarį su vaizdu į okeaną, šeimininkė kukliai šypsosi už komplimentą namui ir tikina jam sugrąžinsianti ankstesnį grožį. Tokių namų aplinkui daug, tik vieni renovuoti taip, kad atrodo kaip naujai pastatyti, o kiti – tik buvusio prašmatnumo likučiai. Susidaro įspūdis, kad vidurio čia mažiausia.
Kavinaitėje „Por de Sol”, ant Europos kraigo belaukdamas, kol iškeps ką tik paties išsirinktą žalią žuvį, gurkšnoji sau garsųjį Porto vyną ir klausaisi graudžių portugališkųjų melodijų.
Unikaliųjų sąraše – per dešimt adresų
Kol Lietuva bando į UNESCO sąrašus prastumti bent kelis savo objektus, portugalai gali didžiuotis, kad jų šalis šiame garbiame sąraše paminėta per dešimtį kartų. Keliolika kilometrų nuo Lisabonos esanti UNESCO ženklu pažymėta Sintra žavi ir karalių rezidencija, ir maurų pilimi, Penos rūmais, ir parkais su dangų siekiančiais medžiais, ir stebuklingo vandens fontanėliais. Ačiūdie neteko savo kailiu patirti Sintros stebuklų: pasakojama, kad čia ne tik gali staiga sustoti laikrodis, bet ir serpantinų alkūnėje kartais ima ir užgęsta automobilio variklis. Aiškinama, kad tokias anomalijas gali nulemti didelis geležies kiekis kalnų uolose. Tačiau ir be tokių ekstremalių išbandymų, adrenalino užtenka, kai siauručiukais lyg gyvatė išsirangiusiais keliukais per mažus miesčiukus iš Sintros vingiuoji okeano link.
Jei iš Lisabonos į Portą pasiryžti važiuoti ne greitkeliu, o vietinės reikšmės keliais, pakeliui rasi ne vieną privalomą sustojimą. Kad ir Obidos miestelį, kurį karalienei Izabelei karalius Domdinis padovanojo kaip vestuvių dovaną, čia jie praleido medaus mėnesį. Miestelis tapo karalaičių kraičiu, bet ir keliautojas gali čia pasijusti karališkąja esybe, mat rūmuose gali išsinuomoti apartamentus.
Nuodėmė būtų pralėkti pro Nazare kurortą, garsėjantį ne tik savo nuostabiu smėlio pliažu ir iš jo šaunančiu į dangų 110 metrų skardžiu, bet ir tradiciniais vietos moterų apdarais, mat kiekvienai būtina segėti ne mažiau kaip keturis sijonus.
Ir, žinoma, verta užsukti į Alkobasos ir Batalhos vienuolynus, nes abu jie iš unikaliųjų – UNESCO – sąrašo.
Spalvotasis Portas, baltoji Lisabona
Daug keliavusįjį retas miestas gali nustebinti. Portas (beje, taip pat įtrauktas į UNESCO sąrašus) – būtent toks. Jo kerams sunku atsispirti. Norisi šypsotis, nes ir jis šypsosi savo geltonais, raudonais, baltais, rusvais ir žalsvais namų koriais, it kregždės lizdai prisišliejusiais prie kalno.
Net Geležinkelio stotis ir ta – lankytinas objektas dėl savo mėlyno kolorito koklių paveikslų. Gustavo Eifelio ir jo mokinių tiltai per Douro upę veda į kelis šimtus metų veikiančius garsiųjų Porto vynų rūsius.
Lisabona, skirtingai nei Porto, – baltas miestas. Sėdi į seniausią Portugalijos sostinės tramvajų ir suki ratą aplink senąjį miestą, o jei nori jį pamatyti iš paukščio skrydžio – gali tai padaryti nuo Gustavo Eifelio mokinių suprojektuoto elevatoriaus terasos 30 metrų aukštyje. UNESCO objektų „kolekcionieriams” Lisabonoje privalu aplankyti Jeronimo vienuolyną ir Belemo bokštą su švyturiu.
O jei papuoli į Lisaboną per šventmetį, pajusi visą portugališką dvasią – nuo šėlsmo gatvėse, kai neatsispyręs ant senamiesčio aikštėje sukaltos tribūnos grojančių muzikantų ritmams portveiną pilstantis vyrukas su prijuoste trumpam metasi į šokėjų būrį iki graudulingų fado.
Fado – kartu su vergais iš Afrikos į Portugaliją atkeliavusios dainos – visai kitokios nei jų artimiausių, tiksliau vienintelių, kaimynų (nes Portugalija sausumos sieną teturi tik su Ispanija) – už širdies griebia, kai dviem gitaristams akompanuojant fado atlikėjas pasakojasi apie savo nelaimingą meilę, neviltį, išdavystę, mirtį.
Meilė – ne vienintelė sritis, kur portugalai nenustoja lieti ašarų. Buvusi viena didžiausių kolonijų (net tokių kaip Brazilija) ir jūrų valdovė, valstybė, kurios vardas žmonijos istorijoje siejamas su didžiųjų geografinių atradimų epocha, šiandien dar tik kratosi skurdžios Europos provincijos įvaizdžio. Kaip portugalai sugebėjo pasinaudoti Europos Sąjungos šansu, nesunku įsitikinti bet kur – ar vaikštinėtum Azenhaso krantine prie vandenyno, ar važiuotum moderniu greitkeliu iš Lisabonos į Portą, ar lankytum restauruojamą vienuolyną, visur mėlynuoja ES ženklelis. ES fondų injekcija į Portugaliją nuo 1986 metų, kai ji tapo ES, akivaizdi.
Norisi sugrįžti
Nuvažiuoti nuo Lisabonos iki Porto greitkeliu – vos keturios valandos. Tačiau savaitė pasirodė per trumpas laikas pamatyti viską bent jau šiame Portugalijos regione. Šone liko piligrimų Meka Fatima, UNESCO šedevrais pripažinti Tomaras ir Evora, nepasiekėm Eštrelos viršukalnės. Norėtųsi grįžti ir tai pamatyti.
Žinoma, tai buvo ne pačios pigiausios atostogos. Lietuvos kelionių organizatoriai Europos karūną siūlo aplankyti už solidžią gerokai per 4000 litų sumą, jei iki Portugalijos skrisite lėktuvu. Kai paskaitai, kad kai kurie jų maršrutų aprašymuose Koimbrą vadina buvusia Portugalijos sostine, nors ji ja niekad nebuvo, ar Aveirą su keliais kanalais tikina esant portugališkąja Venecija, pasitikėti jų rekomendacijomis nebesinori.
Lėktuvo bilietai į Lisaboną nepigūs, bet, juos užsisakius labai iš anksto, galima sutilpti į apynormalį biudžetą. Nediduką automobilį nuomotis, pavyzdžiui, 4 dienoms – 170 eurų. Benzino litras – kiek brangiau nei euras. Turizmo informacijos – apstu ir, skirtingai nei kaimyninėje Ispanijoje, praktiškai visur yra užrašų ir anglų kalba.
Maisto kainos panašios kaip ir visur Vakarų Europoje – jei Lietuvoje už paprasčiausią picą moki 8 litus, tai čia už tokią pat – 8 eurus. Taupant kelionpinigius, Portugalijoje tiesiog išsigelbėjimas tai, kad jie tradiciškai kasdien valgo sriubą su alyvmedžių aliejumi. O jų – įvairiausiems skoniams (dukart tokios pat sriubos neteko ragauti) ir įvairiausių kainų pradedant 1,5 euro.
Priežasčių grįžti į Portugaliją daugiau nei daug. Portugalija, jau tavęs pasiilgau.
Ignė Tvarijonaitė