Lygiai prieš du dešimtmečius pirmąjį savo humoreskų rinkinį „Dar pastebėjau” išleidęs kaunietis rašytojas Jurgis Gimberis sėkmingai tebestebi mūsų pasaulį iki šiol, kas 3-4 metai pasiūlydamas po naują tokių pastebėjimų dozę (pasitaikė vieneri metai, kai pasirodė netgi kelios Jurgio knygos). Neseniai sulaukėm dar vienos – humoreskų rinkinio „Meilė ir kiti fundamentalieji mokslai” (labai gimberiškas pavadinimas, išsyk atitinkantis universalią ir autoriaus niekuo neįpareigojančią literatūros kritikų formulę, esą „komizmo efekto Jurgis Gimberis siekia supriešindamas realybę su fantazija, pasakojimo turinį su forma”). Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Ilgametė gyvenimo stebėtojo patirtis, savaime suprantama, autorių atvedė prie tam tikrų apibendrinimų ir išvadų. Tai aukštesnė gnoseologijos pakopa, gerokai pranokstanti „amžino asistento” statusą („Dirbau… instituto laborantu. Tarptautinėje praktikoje tos pareigos vadinamos „asistentas”. „Kama sutroje” yra tokių pozicijų, kurios įmanomos tik asistentams padedant. Tai įpareigoja… Tai skamba… Likau asistentu”; plačiau žr.: „Kauno vainikai”, 2000, K., P.100). Kaip dabar matome, nuo paskirų pastebėjimų prie mokslinės jų išraiškos eita pamažu, bet nuosekliai ir kryptingai. Kontekstas paaiškina, kodėl pastebėjimai iš meilės srities naujojoje Jurgio Gimberio knygoje apibendrintai įvardyti „amorologija”. Išanalizavęs artimiausių žmonių tarpusavio santykius, veikalo autorius pereina prie žmogaus santykio su artimiausiais savo draugais iš gyvūnijos pasaulio skyriuje „Kinologija”. Paskui nuosekliai prie fundamentaliausių mokslo sričių: kulinarijos, filosofijos, televizijos. Mokslinės išvados skelbiamos deklaracijų, manifestų ir memorandumų skyriuje. Testai, kolokviumai ir analizė skirti edukologijai, o kaip priedas esė ir lyrika – relaksacijai.