Saulės valgytojai

L.Gaude romanas „Skortų saulė”, 2004-aisiais apdovanotas brolių Gonkūrų premija, ne tik „kupinas saulės ir tikrojo humanizmo”, bet ir romantiškų impulsų bei siekių: autoriui svarbus kiekvieno žmogaus unikalumas; jo veikėjai balansuoja ant laisvės ir su(si)naikinimo ribos bei siekia nepriklausyti pasauliui, sutvarkytam pagal tam tikrus socialinius, politinius, religinės tradicijos modelius, tačiau yra kaip reta žmogiški, atsakingi ir dvasingi.

Vieną nuoseklų romano siužetą pasakoja du balsai: „trečiasis asmuo” (galbūt autorius) ir senutė Karmela, bijanti netrukus viską pamiršti. Nestinga subtilių poetinės prozos pavyzdžių, bet kartais atrodo, kad romano kalba – jausminga, melodinga, dažnai „be jokių kalbėjimo minusų” (anot G. Josipovici) – deklaruoja tiesiog teisingas banalybes…

Romano veiksmas, plėtojamas pietinėje Italijoje, nedideliame Montepučo kaime, apima beveik visą XX amžių (kažkur kaimelio pašonėje pradunda karai, į Ameriką iš įvairių Europos šalių masiškai migruoja neturtėliai). Matydami, kaip gimsta ir plečiasi Skortų giminė, regime ir kaip keičiasi miestelis – švarėja, modernėja, turtėja bei praranda dvasingumo likučius, t.y. virsta „maišu pinigų ant akmenų krūvos” (p.192)…

Skortų giminės atsiradimas – fatališkas: jos protėvis – nusikaltėlis Lučanas Maskalconė, nužudytas praėjus dviem valandoms po sueities; pramotė – Imakolata Biskoti – senmergė, pirmąkart atsidavusi vyrui. Iš tos apgaulingos ir geismo draskomo suartėjimo gimęs Rokas – kaimo žmonių pasmerktas myriop, išgelbėtas dono Džordžo ir užaugintas neturtingos žvejų šeimos – tampa tikru kaimelio ir jo apylinkių siaubu, skelbiančiu atpildą… Jo naują pavardę (tėvo ir žvejų įtėvių) iškart įsimena visa apylinkė: Rokas Skorta – Maskalconė.

Tačiau „Rokas Skorta įnešė permainą į prakeikimą, kuris persekiojo jo giminę. Maskalconiai buvo beprotybei pasmerkti nelaikšiai. Rokas buvo pirmasis, bet kiti, be jokios abejonės, būtų buvę blogesni. Padovanojęs savo turtus, Rokas Skorta norėjo nukreipti šį prakeikimą kita vaga: nuo šiol jo palikuonys bus ne bepročiai, o vargšai. <...> Rokas Skorta nesistengė išsisukti: kaina buvo aukšta, bet teisinga. Nuo šiol jis suteikė galimybę savo vaikams būti gerais krikščionimis” (p. 46). Domenikas, Džuzepė ir Karmela – Roko vaikai – pradeda tikrąją Skortų giminę, lydimą sunkaus, įtempto darbo, nepriteklių, mažų paslapčių, „Niujorko mito”, paprastos kasdieniškos laimės ir didžiulio bendrystės bei atsakomybės vienas už kitą jausmo.

Kaimo žmonių vadinami „tyleniais” Skortos laikosi pažado bent kartą gyvenime prabilti ir prieš išnykstant dukterėčiai arba sūnėnui patarti, perteikti tai, ką sužinojo, „kad nebūtų tiesiog gyvuliai, kurie gyvena ir dvesia po šia tylia saule” (p. 103).

Penkios Skortų kartos liudija, kad ne turtas, ne protas ir ne vieta, kurioje gyveni, yra svarbiausia, o tai, kas žmogų sieja su kitu žmogumi; kaip atliekamas darbas, kaip perduodama estafetė ir užleidžiama vieta kitiems: „Alyvuogės yra amžinos. Viena alyvuogė neamžina. Prinoksta ir supūva. Bet viena alyvuogė keičia kitą, ir tai be galo, nuolatos kartojasi. <...> Kaip ir žmonės. Ta pati nesibaigianti gyvenimo ir mirties kaita. Nenutrūkstama žmonijos grandinė. <...> Mūsų gyvenimas baigiasi, bet jį tęsia kiti” (p. 194).

Gitana Gugevičiūtė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.