Visą gyvenimą svajojusiam auginti bites ir kopinėti medų uostamiesčio Dramos teatro aktoriui ir režisieriui Kęstučiui Macijauskui rytoj sukaks 50 metų.
Lapkričio 6-ąją, sekmadienį, Dramos teatro didžiojoje scenoje bus parodytas jo režisuotas ir vaidinamas I.Šeiniaus dviejų dalių meilės dramos „Kuprelis” spektaklis, kuris skiriamas aktoriaus jubiliejinei amžiaus sukakčiai.
Dvigubas jubiliejus
K.Macijauskui šį rudenį – dvigubas jubiliejus. Antrasis – kūrybinis. Sueina 25 metai, kai jis vaidina Klaipėdos dramos teatre kartu su buvusiais bendrakursiais – teatro meno vadovo režisieriaus Povilo Gaidžio pirmosios aktorių laidos absolventais.
Tokia jau aktoriaus dalia. Net ir amžiaus sukakties proga vis tiek apie vaidmenis, apie kūrybą kalbama, tarsi aktorius neturėtų savojo gyvenimo, savų rūpesčių, tarsi jis būtų kitoks nei visi. Asmeninio gyvenimo biografija neatsiejama nuo kūrybinės. Tad ir žvilgtelkim į abi Kęstučio gyvenimo puses.
Svarbesni jo gyvenimo iki scenos faktai prasideda, kaip visada ir visų, nuo gimimo vietos. Ji – ypatinga, atspindinti dramatišką ir nelabai tolimą pokarinę mūsų krašto praeitį. Kęstutis gimė Sibire, Irkutsko srityje, kur buvo ištremti jo tėveliai. Kai grįžo Lietuvon, Kęstučiui buvo treji metai. Užaugo Tauragėje, kuri, pasak aktoriaus, ant gražiausios Lietuvoje upės Jūros kranto. O pati Tauragė jam – vienas nuostabiausių miestų pasaulyje. Po vidurinės studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Šiaulių pedagoginiame institute. Lankė Šiaulių teatro dramos studiją, kuriai vadovavo režisierė Nataša Ogaj.
Lemtingas skaičius?
„Šiauliuose praleidau porą gražių savo jaunystės metų. Tą miestą visada prisimenu su nostalgija. Baigęs du lietuvių kalbos ir literatūros kursus, atvažiavau į Klaipėdą. Uostamiesčio Dramos teatro vyriausiasis režisierius Povilas Gaidys rinko kursą savo teatrui. Pavyko įstoti. Priimtųjų sąraše buvau tryliktas. Iki šiol nežinau, ar šis skaičius man laimingas…” – juokiasi aktorius.
Tuomet vyriausiojo režisieriaus, vėliau teatro vadovo ir dabartinio meno vadovo P.Gaidžio pirmasis aktorių kursas buvo ruošiamas Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Kęstutis buvo, ko gero, vienintelis tame kurse, atėjęs iš kitos aukštosios mokyklos. Ir studijavęs tokią specialybę, į kurią paprastai stoja gabūs rašyti. Ką gali žinoti, gal dabar Kęstutį pažinotume ne kaip aktorių ir dar režisierių, o kaip literatą, jeigu ne tas žygis į Klaipėdą, pasibaigęs tryliktu numeriu…
Turi ne vieną talentą
Ar kartais apima nepasitikėjimo savimi jausmas dėl pasirinkto gyvenimo kelio? Galbūt. O kieno neapima – geriau paklauskit. Juolab kai gamta apdovanojusi ne vienu talentu. Gabumai kurti ne tik scenoje, bet ir popieriaus lape nebuvo užgniaužti. Apie tai prakalbus nejučia peržengiame K.Macijausko kūrybinės biografijos slenkstį.
Tie, kam teko laimė prieš dvidešimt penkerius metus matyti režisieriaus docento P.Gaidžio pirmosios aktorių laidos skrydį į sceną, nesunkiai prikelia iš atminties diplominius kurso spektaklius, įtrauktus į Dramos teatro repertuarą. Tai ilgai, sėkmingai vaidinti V.Šekspyro „Du veroniečiai”, A.Arbuzovo „Neatsargūs žaidimai” ir kompozicija „Paskui Mėlynąją paukštę” – pirmoji Kęstučio literatūrinė kregždė teatre. Mėlynoji paukštė, pakeitusi pavidalą, vėliau virto entuziastingai žiūrovų sutiktais „Linksmaisiais žmogeliukais”.
Tarp įspūdingiausių V.Šekspyro komedijos „Du veroniečiai” vaidmenų buvo K.Macijausko sukurtas Milano Hercogas. Groteskiška Hercogo ekscentriada buvo vienas iš daugelio šauniausių atradimų šiame valiūkiškame P.Gaidžio pastatyme. Nepamirštamas ir K.Macijausko Stepanas iš V.Merežko „Proletarinio laimės malūno”. Teatro kritikų atsiliepimuose Stepanas, svajotojas apie oru varomą laimės malūną, – ryškus ir, kaip visi pagrindiniai personažai, šviežiai išmaudytas neišsenkančioje humoro versmėje. Būta tvirtinimų, kad aktorius labiausiai atsiskleidė lyrinėse scenose. Galbūt, bet jos nenurungė kitokio charakterio epizodų.
Komiškas ir lyriškas
Harmoningą komiškumo ir lyrizmo dermę galima įžvelgti daugelyje K.Macijausko vaidmenų, taip pat ir jo režisuotuose spektakliuose.
Nepamirštamas ir E.Jonesko „Belaukiant Godo” Estragonas. Kartu su spektaklio partneriais bei pjesės režisieriumi, buvusiu bendrakursiu ir tuometiniu scenos partneriu Kęstučiu Žilinsku leidosi į tuomet mūsuose dar nepažintą Beketo dramaturgijos žemę.
Teatro kritikų atsiliepimuose K.Macijausko Estragonas ir jo bendrakeleivis Vladimiras, kurį vaidino Vidas Jakimauskas, – žmonės, kuriems mes visi slapta pavydime dramaturgo jiems suteiktos galimybės skvarbiai įsižiūrėti į save ir į šalia esantį. Manoma, kad Kęstučio Estragonas buvo labiausiai priartėjęs prie Beketo pjesės dvasinės atmosferos.
Tarp ryškiausių aktoriaus sukurtų vaidmenų yra ir Pavlas iš M.Gorkio „Vasos Železnovos”. Groteskas, kuriuo buvo grįstas šis vaidmuo, įgaudavo simbolinį skambesį. H.Pinterio „Išdavystėje” Kęstučio ir jo partnerių – Nelės Savičenko, Valentino Klimo – sukurti vaidmenys, pasak teatro kritikų, buvo pasigėrėtini švelniu prisilietimu prie intymiausios gyvenimo sferos.
Kitokiomis aktorinėmis spalvomis įsiminė gobšuolis Šailokas (V.Šekspyro „Venecijos pirklys”), groteskiškasis teismo raštininkas Lichtas (H. von Kleisto „Sukultas ąsotis”), enzistencialistas Liusjenas (Ž.Anujo „Romeo ir Žaneta”). Taip pat komiškai „grėsmingas” kolūkio pirmininkas Kuricinas atnaujintame legendiniame P.Gaidžio režisuotame A.Kopkovo „Dramblyje”, ponas Smitas, ironiškai, kandžiai atskleidęs tuštybės ir subanalėjimo persunktą būtį (E.Jonesko „Plikagalvė dainininkė”), entuziastingasis Pikviko bendražygis Tapmenas Č.Dikenso „Pikviko klubo užrašuose”, kur pagrindinis spektaklio herojus Semiuelis Pikvikas ir Kęstučio partneris – pats P.Gaidys…
Hobis – režisūra
Ryškiausių Kęstučio vaidmenų – daug. Visų čia neįmanoma net paminėti. O šiuo metu patys įdomiausi – Alberas Donė P.Gaidžio režisuotame N.Saimono „Bankete” ir Olesis paties Kęstučio režisuotame I.Šeiniaus „Kuprelyje”. Šiais vaidmenimis aktorius įkopė į gražiausią kūrybinės brandos metą.
Tarp nepaminėtų ryškiausių Kęstučio aktorinių darbų – vaidmenys, sukurti jo paties režisuotuose spektakliuose. Čia jau antroji, vis brandesnė Kęstučio kūrybinės biografijos pusė. Režisūroje debiutavo A.Fugardo pjesės „Čia gyvena žmonės” pastatymu, kuriame, kaip ir beveik visuose savo pastatymuose, dar ir vaidino. Spektaklis buvo kupinas tragizmo ir vilties, kuri visada, tegu ir tunelio gale, bet šviečia visuose jo pastatymuose.
Yra režisavęs A.Liobytės „Kuršiuką”, V.Jerofejevo „Maskva – Petuškai”, H.K.Anderseno „Sniego karalienę”, L.Kerolio „Alisą Stebuklų šalyje”, jau dvylika metų sėkmingai scenoje gyvuojančias Žemaitės „Tris mylimas”, prieš dvejus metus Vokietijos Elmshorno miesto „Dittchenbuhne” teatre pastatė A.Griciaus „Palangą”. Yra sukūręs ne vieną kalėdinį vaidinimą, pats inscenizavęs ne vieną režisuotą kūrinį, tarp jų – ir I.Šeiniaus romaną „Kuprelis”. Jame ir pamatysime vaidinant jubiliatą Kęstutį Macijauską, sukūrusį šiltą, jaudinantį spektaklį ir unikalų šių laikų scenoje personažą.
I.Šeiniaus „Kuprelio” premjeros proga Kęstutis yra pasakęs: „Aš nesu profesionalus režisierius, man režisūra – hobis. Kai neberandu sau vietos, kai medžiaga galvoje pradeda suktis, – norisi ją materializuoti”. Netruks ateiti laikas, kai scenoje materializuosis dar vienas Kęstučio sumanymas. Irgi iš mūsų klasikos lobyno. Tikėtina, bus daug ir įdomių vaidmenų. Juk įkopta į gražiausią kūrybinės brandos metą. Gal atsiras laiko ir senai svajonei – auginti bites…
Stefa Galkauskaitė