Vaikų agresija mokykloje – ne tik prieš bendramokslius, bet jau ir prieš mokytojus. Džiaugiuosi, kad visuomenėje pagaliau prasidėjo diskusija apie tai.
Užsižaidėme kalbomis apie vaiko teises. Tik vieną jo teisę pamiršome – suvokti, kad yra ne tik jo, bet ir visų aplinkinių teisės. Kitaip tariant, žmogaus teisės.
Kaip gaidžiukai
Įsivaizduokite, kad išėjote pasivaikščioti. Bet vietoj tvirto lygaus tako po kojomis – kažkokia klampi pelkė. Ar toli nueisite?
Taip jaučiasi ir vaikas, jeigu jam po kojomis nėra pagrindo – supratimo, kad tam tikrų elgesio normų laikytis tiesiog būtina.
Toks vaikas nuolat tikrina savo galimybių ribas: ar galima pastumti mažesnį, demonstratyviai sudaužyti tuščią alaus butelį ar „ant trijų raidžių” pasiųsti mokytoją.
Iš šono toks vaikinukas ar panelė atrodo labai drąsūs ir pasitikintys savimi. Tačiau paprastai jie būna tik gaidžiukai, garsiai plakantys sparnais ir kapojantys visus, kas tik pasipainioja po kojomis. Jiems tiesiog gyvybiškai svarbu, kad kas nors juos sustabdytų. Nors ir kaip paradoksaliai skambėtų, tik tada jie pasijunta saugūs.
Šeima – svarbi
Aišku, svarbiausias ir nepakeičiamas vaidmuo koreguojant tokių vaikų elgesį tenka šeimai. Jei tėvai tuo išvis nesirūpina, nereikia turėti iliuzijų, kad tai pavyks padaryti mokyklai, psichologams ar vaikų psichiatrams.
Tik tada, kai šeimoje dedamos visos pastangos, specialisto pagalba gali būti efektyvi. Kitu atveju, manau, nereikėtų bijoti ieškoti pagalbos tų struktūrų, kurios ir sukurtos, ir valstybės išlaikomos tam, kad palaikytų viešąją tvarką.
Sulaukė spjūvio
Štai pavyzdys, kurį visai neseniai papasakojo pažįstamas matematikos mokytojas, jau daug metų dirbantis vienoje Alytaus mokykloje.
Prieš porą mėnesių klasėje, kuriai jis tik pradėjo dėstyti, kilo konfliktas. Vienas mokinys, mokslo metų pradžioje nuolat praleidinėjęs pamokas, pagaliau pasirodė klasėje. Ir, aišku, tuojau pradėjo „ryškintis” savo galimybių ribas.
Mokytojas pareikalavo liautis trukdžius pamoką, tačiau sulaukė tik spjūvio ir pašaipiai sviesto rusiško keiksmažodžio.
Dar po kelių nesėkmingų bandymų sudrausminti mokinį jis išsitraukė mobilųjį telefoną ir pagrasino kviesiąs policiją.
žaisti žaidimo, kuris vadinasi „blogų berniukų tramdymas”, jis neturįs nei laiko, nei noro. Paauglys tik nusivaipė: girdi, nei tu kviesi tą policiją, nei ką.
Pralaimėti negalima
Pedagogas puikiai suprato, kad pralaimėti šioje situacijoje jis tiesiog neturi teisės. Jam pasisekė – pareigūnai atvyko per kelias minutes.
Alytus nėra didelis miestas ir visi vienas kitą pažįsta. Pareigūnai ilgamečio pedagogo vardą taip pat žinojo – gal netgi jo mokiniai yra buvę.
Konfliktas labai greitai buvo išspręstas ir pamoka tęsėsi toliau.
Išdykėlį po to įvykio tarsi kas būtų pakeitęs – jis turbūt pirmą kartą gyvenime susidūrė su išties vyriška jėga, kuriai pirmiausia būdinga savigarba.
Kaip vaikų psichiatras esu įsitikinęs, jog šioje situacijoje tai buvo bene tinkamiausias sprendimas. Vaikams buvo akivaizdžiai parodyta, kad tokio elgesio netoleruoja ne tik mokytojas, bet viešąją tvarką prižiūrintis pareigūnas.
Konfliktų netrūksta
Manau, mokyklos turėtų nustoti baimintis įsileisti policininkų į savo teritoriją. Niekam nėra paslaptis, kad panašių konfliktų mokyklos kasdienybėje netrūksta. Tegu juos sprendžia žmonės, kurie šioje srityje ir gali, ir moka daugiau nei mokytojai.
Nesiūlau pastatyti policininko prie kiekvienos mokyklos durų. Tačiau apspjaudytas ir iškeiktas mokytojas mūsų vaikų tikrai nieko gero neišmokys.
Linas Slušnys,
Klaipėdos priklausomybės ligų centro vyriausiasis gydytojas