Jeigu įprastas kompiuterinės animacijos filmas kuriamas apie 4 metus, tai unikalios plastilininės juostos „Volisas ir Gromitas: kiškiolakio prakeiksmas” kūrimas yra daug kruopštesnis ir ilgesnis darbas.
„Sukurti 85 minučių trukmės plastilininį filmą – tai tas pats kaip iš degtukų pastatyti Didžiąją kinų sieną. Mes dirbome ištisus penkerius metus, rūpestingai galvodami apie menkiausią smulkmeną. Vis dėlto manau, kad didžiausia užduotis buvo sugalvoti istoriją, kurią nebūtų nuobodu žiūrėti”, – pasakojo vienas iš Voliso ir Gromito kūrėjų.
Plastilininio filmo kūrimas prasideda nuo lėlių pagaminimo. Kiekvienai jų sukuriamas individualus stilius, pradedant nuo plaukų spalvos ir baigiant drabužiais. Tuomet jos patenka į modeliuotojų rankas, kurie, naudodami specialų mišinį, suformuoja lėlę. Iš viso pagaminamos kelios to paties herojaus kopijos, kurios yra naudojamos filmuojant skirtingas scenas.
Pavyzdžiui, išradėjas Volisas turėjo net 35 savo kopijas! Be to, kiekviena lėlė turi ne vieną porą įvairių savo kūno dalių – akių, galvų, rankų ir t.t., kurias galima tiesiog pakeisti. Daugiausia pagaminta lūpų formų, kurias filmo animatoriai keisdavo, kai filmo veikėjai kalbėdavo.
Kai visi modeliai buvo užbaigti, animatoriai net keletą metų bandė priversti juos vaidinti. Šią sudėtingą užduotį atliko 30 žmonių grupė. Kadangi viena plastilininio filmo sekundė susidaro iš 24 kadrų, tai, priklausomai nuo veiksmo intensyvumo, kiekvienai scenos sekundei galima nufilmuoti 24 skirtingas veikėjo pozas.
Kiekviena poza susideda iš įvairiausių herojaus kūno dalių judesio. Pabandžius paskaičiuoti, kiek kartų reikia pakeisti bent vieno filmo veikėjo kūno dalį, kad būtų galima nufilmuoti 1 sekundę, galima tik įsivaizduoti, koks tai yra milžiniškas rankų darbas.
Ko gero, didžiausias „Voliso ir Gromito: kiškiolakio prakeiksmo” kūrėjų kantrybės ir atkaklumo įrodymas yra jų nustatytas dienos darbo tikslas – aktyviai dirbant 30 skirtingų filmavimo aikštelių, sukurti 10 filmo sekundžių.
Norėdami „išmokyti” judėti filmo herojus, animatoriai susidūrė su netikėta problema – kai kada to buvo neįmanoma padaryti neprilietus lėlių pirštais. Ši dilema išspręsta prie lėlių pritaisius miniatiūrinius svertus, kurių dėka veikėjai judėdavo naudojant mažus įrankius. Tokios lėlės su svertais paprastai buvo didesnės, sunkesnės ir sudėtingesnės.
Animacinė komedija „Volisas ir Gromitas: kiškiolakio prakeiksmas” yra tikras rankų darbo šedevras. Kine tokia įprasta kompiuterinė animacija čia buvo panaudota tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, kuriant vandenį, dūmus, purvą, dulkes, šviesas.