Benamiai užkariavo viešuosius Klaipėdos tualetus. Už juos atsakingi valdininkai abejoja stacionarių tualetų reikalingumu, nes čia sunku užtikrinti švarą ir tvarką. Šių tualetų kratosi ir verslininkai.
Prispyrus bėdai uostamiestyje tampa sunku. Paklausti apie tualetą praeiviai geriausiu atveju supratingai šypteli, o jų patarimai, kur ieškoti tualeto, ne visada praverčia.
Ieškant tualeto galima pasijusti kaip labirinte, o klaidžiojimo rezultatas – užrakintos durys su jau spėjusia užrūdyti spyna. Galima orientuotis pagal kvapą, tačiau net ir radus atviras duris, jautrioms ponioms užeiti vidun nerekomenduojama. Gaila ne tik batų – viena vilnietė po apsilankymo viešajame uostamiesčio tualete pasakojo tądien negalėjusi valgyti.
Pastabos ir baudos – įprasta
„Švara tualetuose – opi problema”, – pripažįsta Klaipėdos savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus vyriausias specialistas Raimondas Vaitkus ir neslepia, kad į kai kuriuos kartais net nesinorėtų užsukti.
Pastabos telefonu ar baudos už sutarties nesilaikymą UAB „Toi-toi sanitarinės sistemos”, šių metų gegužę laimėjusiai konkursą, tapo vos ne įprastu dalyku.
Patikrinęs miesto stacionarius tualetus ir biotualetus bei radęs pažeidimų, specialistas pirmąjį kartą apsiriboja telefono skambučiu įmonės vadovui. Situacijai nepasitaisius, taikoma 200 litų bauda. Pasak R. Vaitkaus, daugiausia tokių atvejų pasitaikė liepą – piniginė bauda tada skirta tris ar keturis kartus.
Įvairiose miesto vietose yra pastatyta apie 30 biotualetų. Tačiau specialistas sakė negalįs pasakyti, ar jų pakanka. Tam esą reikėtų surengti gyventojų apklausą. Daugiausia problemų dėl švaros bei tvarkos vis dėlto kyla ne biotualetuose, o stacionariuose.
Tikrieji šeimininkai – benamiai
Šnekintų kai kurių Klaipėdos įstaigų darbuotojai aiškino esą priversti rakinti tualetus savo patalpose, nes pašaliniai žmonės juos prišnerkščia taip, kad norint sutvarkyti, reikėtų steigti papildomą valytojos etatą. Be to, nerakinamu tualetu įpranta naudotis benamiai.
O viešuosiuose stacionariuose tualetuose, kurių šiuo metu mieste likę vos keletas, galima rasti daug ko. Neretai jie primena kieno nors apleistą būstą: išmėtyti drabužiai, nugerti buteliai. Tai – benamių darbas, tačiau R. Vaitkus sako, kad jam nepriklauso iš tualetų išvarinėti nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčius žmones.
Tokias įstaigas prižiūrinčios UAB „Toi-toi sanitarinės sistemos” Klaipėdos padalinio direktorius Elijus Bertužis nuo dienraščio taip pat neslėpė, kad viešieji tualetai labiau primena landynes.
Anot, sutvarkius jau po kelių valandų ten aptinkamas toks pat vaizdas, kaip ir prieš tai. Valytojai baiminasi dirbti tualetuose, nes iš ten įsikūrusių benamių sulaukia grasinimų bei raginimų nešdintis. Pastarieji čia jaučiasi padėties šeimininkais. E. Bertužis pasakoja pats bandęs varyti juos lauk, tačiau šie tik nusišlapino jo akivaizdoje.
Švara – neįmanoma misija
Nors bendrovės sutartyje su Savivaldybe numatyta, kad tualetai turi būti valomi kasdien, stacionarūs tvarkomi kas antrą dieną.
Dėl netvarkos tualetuose Savivaldybė sulaukia gyventojų skundų, tačiau nuolat palaikyti švarą ten esą neįmanoma. Ne tik dėl benamių, bet ir gerokai pasenusių technologijų, o jas renovuoti reikėtų didelių pinigų.
Beje, daugiausia problemų kyla dėl tualeto vadinamajame Pempininkų centre, nors už keliasdešimties metrų įsikūręs policijos komisariatas.
R. Vaitkus abejoja likusiųjų stacionarių viešųjų tualetų reikalingumu bei populiarumu, mat miestelėnai dažniau naudojasi biotualetais. Gal situacija pagerėtų stacionarius tualetus privatizavus, svarstė specialistas.
Tam pritaria ir E. Bertužis. Anot jo, stacionarius tualetus reikėtų paprasčiausiai uždaryti, tada neliktų ir problemos.
Tualetai – nepelningas verslas
Atrodo, užsilikusių tualetų nugriovimo ar uždarymo dar teks palaukti. Juos tikimasi privatizuoti arba išnuomoti. Tiesa, kol kas nesėkmingai. Štai minėtą Pempininkų tualetą paskutinį kartą bandyta parduoti rugsėjo mėnesį. Deja, nesėkmingai – jau septintąjį kartą.
Pasak Turto ir privatizavimo skyriaus vedėjo Jurgio Rimos, potencialius pirkėjus galbūt atbaido aukšta kaina – 25 tūkst. litų – bei tai, kad trejus metus negalima keisti patalpų paskirties.
Tualetas Šaulių gatvėje rado savo nuomotoją, tačiau, anot J. Rimos, remontuoti patalpas čia vis delsiama. Prieš tai tualetas jau buvo išnuomotas, tiesa, nesėkmingai – nuomotojai atsisakė patalpų.
J. Rima pripažįsta, kad tualetai, nors ir visiems reikalingi, tačiau nėra pelningi. Pasak vieno sutiktų praeivių, kam mokėti litą, jei pakanka užeiti už artimiausio kampo.
Sandra Lukošiūtė