Vietoj antkapio – ąžuolinis stalas. Ant to stalo išrašytas eilėraštis „Lino žydėjimas”.
Kūrėjai ir svajotojai eis prie šio kapo, sės prie stalo, kurs eiles, o jei jos ne taip lengvai liesis, – tiesiog bendraus su garsiausios Panevėžio krašto poetės Elenos Mezginaitės siela.
Taip bus ateityje. O kol kas žinomiausios, skaitytojų taip mylėtos poetės kapas – tik sunkus molis, medinis kryžius ir du jau ištuštėję inkilai vėjo siūruojamuose beržuose.
Žvakė – ir gimtadieniui
Šiandien, spalio 31 dieną, E.Mezginaitei būtų sukakę 64 metai. Todėl rytoj, Visų šventųjų dieną, atėję prie šios kūrėjos kapo jos artimieji, draugai ir gerbėjai uždegs žvakę dar ir ta proga.
Romantiškos dvasios žmonės pasidžiaugs, kad poetei parinkta poilsio vieta Šilaičių kapinėse tiesiog idiliška – nuošaliame beržynėlyje ant kalvos.
Pro plikus medžius lankytojai negalės nepastebėti ir dviejų meniškų inkilų – lėlių vežimo teatro dovanos velionei. Vasarą čia perėjo ir čiulbėjo paukščiai.
Rudame molyje – skurdžios gėlės
Tačiau realistams, mėgstantiems žemiškąją tvarką, negali neužkliūti nesutvarkytas poetės kapas.
Nuo šalto vasario, kai mirė E.Mezginaitė, beveik niekas neliesta: žemės nenukastos ir nepervežtos – liko stovėti rudas molis, o juodžemio ant viršaus tik tiek pabarstyta, kad nevystų pasodintos gėlės.
Tačiau tų gėlių skurdumas rodo, jog joms sunkiame molyje sunku žydėti.
Aplinkui tik šviežiai palaidotųjų kapai dar ruduoja tokiu pat skaudžiu moliu. Visur kitur – jau paminklai.
Ant poetės kapo – nuo laidojimo dienos įsmeigtas laikinas medinis kryžius.
Nepraktiškoji E.Mezginaitė, kaip kai kurie ją pažinojusieji dabar įsivaizduoja, į šį skrupulingųjų lietuvių akiai nemalonų vaizdą tik ranka numotų ir nereikšmingai mestelėtų: „Ai, man tai nesvarbu. Čia jau jūsų reikalas”.
Paprasti panevėžiečiai jaučia pareigą nepalikti užmarštyje garsiausios Panevėžio krašto poetės. Jie jaudinasi dėl E.Mezginaitės kapo likimo.
Pritrūko valdžios dėmesio
Į „Panevėžio rytą” skambinusi moteris (redakcijai pavardė žinoma) prašė paskelbti poetės kapo tvarkymo akciją ir į ją pakviesti nuo šio reikalo kažkodėl nusišalinusią miesto valdžią.
Moteris prisiminė ir senesnes nuoskaudas – dėl E.Mezginaitės laidotuvių. Tada, kaip tvirtino ji, paprasti panevėžiečiai labai nusistebėję valdžios pozicija, kai palydėti poetės į kapines tesugebėjo rasti laiko vicemeras Kastytis Vainauskas, o atsisveikinimo kalbos nesurezgė nė vienas valdžios atstovas.
Panevėžietė stebėjosi, kad netgi šalies Rašytojų sąjungos, kurios patalpose mirtinai ir susižalojo E.Mezginaitė, atstovai tesugebėjo atvežti vainiką, o žodžio pasakyti vėlgi neatsirado kam.
„Visi atsimename, kokios pompastiškos Panevėžyje buvo vieno didelės įmonės vadovo ir politiko laidotuvės. Velionis buvo pašarvotas netgi savivaldybės salėje, jį laidojo minios žmonių. Visai kitaip buvo su žinoma poete”, – lygino moteris.
Anot pašnekovės, niekur nesidėsi nuo to, kad ir laidotuvių prašmatnumą bei dalyvių gausą dabar lemia turtas, užimtos aukštos pareigos. Tačiau miesto valdžia šiuo atveju turėjusi pademonstruoti, jog jai svarbiau yra ne tariamos, o tikrosios vertybės.
Turtingieji nueis į užmarštį jau po metų kitų, o didžiausia Panevėžio krašto poetė liks gyva savo kūryba.
Susidarė bičiulių komanda
Panevėžio savivaldybės tarybos sekretoriato vyriausiasis kultūros specialistas Arnoldas Simėnas – vienas iš tų, kurie mieste rūpinasi E.Mezginaitės atminimo įamžinimu.
A.Simėnas sakė, kad jam tai svarbu ne tiek kaip valdžios atstovui, kiek asmeniškai.
„Yra mūsų tokia komanda susidariusi. Iš buvusių E.Mezginaitės draugų, bičiulių. Jau laimėtas vienas projektas dėl jos rinktinės leidimo, o kitas laukia ateinančiais metais”, – pasakojo vyriausiasis specialistas.
Kaip patikslino pašnekovas, pirmas projektas laimėtas Panevėžio savivaldybėje. Iš Individualių menininkų rėmimo fondo gauti 5 tūkstančiai litų poetės kūrybos rinktinei leisti.
Šių pinigų pakako tik rinktinės elektroniniam variantui parengti. Į knygą poetės kūryba turėtų sugulti kitais metais, iš fondo gavus papildomai lėšų.
Rinktinės leidimo projekto kuratorė – E.Mezginaitės vyresnioji duktė Mėta Kvetkienė. Kūrybos rinktinę spaudai rengia kraštiečiai poetai Jonas Strielkūnas ir Valdas Kukulas. Pastarasis pranešė, kad pirmasis darbo etapas jau baigtas ir jis kitą savaitę pristatys elektroninį variantą A.Simėnui.
V.Kukulas išsitarė, kad knyga bus neplona – į ją sudėti ir poetės straipsniai bei laiškai. Kupiškėnas jaudinosi, kad tik dailininkė per daug nepripaišytų iliustracijų, nes kitaip reiksią išmesti.
Rinktinės dizainą ir iliustracijas kurs dailininkė Rita Kosmauskienė. A.Simėnas sakė, kad ir spausdintojų toli neieškosią – jau deramasi su Panevėžio spaustuve.
Geriau viena puiki kalba
Savivaldybės vyriausiasis kultūros specialistas nenorėjo sutikti su itin kritiškomis skaitytojos mintimis dėl E.Mezginaitės kapo priežiūros ir laidotuvių.
„Labai jau greiti visi su tomis talkomis. Taip greitai niekas nesidaro. Atminkim istoriją su Juozu Miltiniu. Prireiks beveik 15 metų, kol bus režisieriui paminklas pastatytas. O kodėl? O todėl, kad visi su savo pretenzijom, visi nori idealo, o jo juk nebūna”, – prisiminė net du niekais nuėjusius paminklų projektų konkursus A.Simėnas.
Pašnekovas atsiminė ir po J.Miltinio mirties dėl jo kapo priežiūros kilusias artimųjų rietenas, plačiai aprašytas ir spaudoje.
Miesto kultūros reikalus kuruojantis valdininkas sakė kartu su E.Mezginaitės dukterimi aptaręs paminklo idėją. Kol kas svarstoma apie medinio stalo variantą, tačiau neaišku, kaip tai realiai pavyks padaryti.
„Tą turės įvertinti dailininko dizainerio akis, nes baisu, kad stilizuotas stalas ant kapo tikru stalu nepavirstų”, – nuogąstavo A.Simėnas.
Valdininkas sakė buvęs taip pasinėręs į E.Mezginaitės laidotuvių rūpesčius, kad neatkreipęs dėmesio į oficialiuosius dalykus.
„Žinoma, būtų buvę gražu, jei kas iš valdžios atstovų būtų pakalbėjęs, tačiau kalba pagal protokolą vis tiek nebūtų buvusi šilta. Niekas geresnės kalbos, kaip pasakė velionės bendradarbis žurnalistas Jonas Sabalys, vis tiek nebūtų pasakęs”, – svarstė A.Simėnas.
Nereikia nei metalo, nei akmens
Vienas iš artimiausių E.Mezginaitės bičiulių lėlių vežimo teatro vadovas Antanas Markuckis džiaugėsi ką tik išleista poetės knyga apie jų teatrą.
„Gali kiek nori visi kritikuoti, kad aš čia per daug išgirtas, tačiau tai yra vien E.Mezginaitės darbas – ji tą knygą ir tvarkė, ir maketavo – pratisai prie kompiuterio sėdėjo”, – aiškino teatro vadovas.
A.Markuckis sakė dar visai neseniai su M.Kvetkiene aptaręs velionės paminklo reikalą.
Dukra aiškiai nerimavusi, kad laikas eina, reikia skubėti statyti. Ji netgi aiškinusi, kad tą reikia pagal tradiciją padaryti iki vasario, tačiau A.Markuckis nuraminęs, jog žiemos šaltyje niekas paminklų nestato.
Pašnekovus jaudinęs ir finansinis klausimas. Dukra žadėjusi parduoti dalį po motinos mirties likusio buto ir gautus pinigus skirti paminklui. Niekam ne paslaptis, kad E.Mezginaitės antrasis vyras yra ne iš tų, kurie galėtų pasirūpinti žmonos kapo tvarkymu.
Lėlių vežimo teatro vadovas pasiūlęs ir kitą galimybę.
„Aš pats ketinu rašyti projektą ir bent jau 4-5 tūkstančius litų gauti žinomos poetės paminklui”, – sakė A.Markuckis ir net neabejojo, kad valdžia tam reikalui tikrai nepašykštės.
Su poetės dukra abu sutarę, kad kukliajai lyrikei E.Mezginaitei nebūtų priimtinas nei metalas, nei sunkus akmuo. Medžio skulptorių A.Markuckis tikisi rasti per tautodailininkų globėją Vidmantą Mažukną.
Paprasti žmonės verkė
Žinomas lėlininkas buvo pasiūlęs pavadinti Panevėžio gatvę poetės vardu, tačiau naujoji gatvė jau buvo gavusi vardą, tad siūlymą kuriam laikui reikia atidėti.
A.Markuckis buvo vienas iš poetės laidotuvių organizatorių. Jis teigė tomis dienomis nepajutęs jokio valdžios nedėmesingumo.
„Tiek apskrities, tiek ir miesto visi aukščiausi asmenys atėjo atsisveikinti su velione. Prašėme orkestro – davė, prašėme kvarteto – atsiuntė. O kalbų niekas nederino, nemanau, kad Elena jų labai ir būtų norėjusi”, – aiškino pašnekovas.
Nors didelių gerbėjų minių ir nesusirinkę, tačiau E.Mezginaitės bičiulius sujaudinęs jaunimo dėmesys poetei.
„Buvo tikrai daug jaunimo, daug paprastų žmonių, smarkiai verkiančių”, – prisiminė režisierius.
A.Markuckis neslėpė džiaugsmo, kad teatro darbuotojų iškeltuose inkilėliuose jau visą vasarą varnėnai „ir čiulbėjo, ir kvarksėjo Elenai”.
„Panevėžio rytas” bandė pakalbinti ir vyresniąją E.Mezginaitės dukrą M.Kvetkienę, tačiau Vilniuje jau keletą metų gyvenanti jauna moteris sakė, kad yra atitrūkusi nuo Panevėžio reikalų, atvykstanti tik aplankyti motinos kapo ir kalbėti ta tema nenorinti.
Laiptais – į dangų
E.Mezginaitė mirė praėjusį vasarį Vilniuje, po to, kai pasibaigus šalies rašytojų suvažiavimui nukrito Rašytojų sąjungos rūmuose nuo laiptų ir patyrė sunkias traumas.
Rašytojų sąjunga yra įsikūrusi XIX šimtmetyje statytuose Oginskių rūmuose. Vieni laiptai, vedantys į antrą aukštą, yra platūs ir aukšti, kiti, į rūsį, – kur kas žemesni ir mediniai. Būtent nuo pastarųjų panevėžietė ir krito.
Nuo šių laiptų anksčiau buvo kritę ir kiti rašytojai. Dabar lemtingieji laiptai atnaujinti.
E.Mezginaitės gerbėjai turėtų atminti vieną jos prieš dvidešimtį metų parašytą eilėraštį, kuriame kaip mirties sinonimas minimi laiptai. „Senatvės eilėraščiai” – taip pavadinti šie tragiškos nuojautos kupini posmai.
„Jau bijau nuriedėt nuo slidžių ir užgriozdintų laiptų”, – rašė poetė. Tačiau supratusi, kad gyvenime trauktis nėra kur, tęsė toliau: „Ir bandau nepažįstamus laiptus – į dangų? į dugną?”
Limina Kepalaitė
„Panevėžio rytas”