Į šį klausimą bando atsakyti britų neurofiziologas Peteris Fenlikas.
Fenliko skaičiavimais, JAV klinikinės mirties (kuri vyksta prieš fiziologinę mirtį) būsenoje yra 15 procentų žmonių, ir tik 5 procentai pasakoja apie savo nepaprastas keliones. Bet 5 procentai – tai milijonas žmonių. Ir vienas iš jų – garsus mokslininkas Džordžas Rodonaja.
1972 metais, kai jis dar gyveno SSSR, jį partrenkė mašina. Džordžą atvežė į ligoninę, suteikė jam būtiną pagalbą, bet pastangos buvo bevaisės. Galiausiai buvo konstatuota mirtis. Po keleto dienų patoloanatomas nusprendė skrosti mirusįjį, kad nustatytų mirties priežastį. Kūną ištraukus iš lavoninės šaldytuvo, Rodonaja staiga atsimerkė! Tai jį ir išgelbėjo. „Prisikėlusįjį iš numirusių” nuvežė į reanimaciją. Pasak Džordžo, jo sąmonė nepaaiškinamu būdu atsidūrė namuose. Mirusysis matė, kaip verkia jo žmona ir sielojasi kiti artimieji. Po to jis atsidūrė ligoninėje, kurioje gulėjo jo draugo mažametė duktė. Mergaitė nuolatos verkė ir Džordžas paklausė jos, kodėl ji verkia? Mergaitė atsakė, kad jai labai skauda, nes ji išsisuko klubą. Kai Rodonaja atsigavo ir jau galėjo kalbėti, jis savo gydytojui papasakojo apie mergaitę. Šis susisiekė su ligonine, kur gulėjo Džordžo draugo duktė, ir patikrino faktus. Viskas, ką pasakojo Džordžas Rodonaja, pasitvirtino.