Aiškiaregė trikdyti vėlių nepataria

Vieni ją vadina „ponia daktare”, kiti, išgirdę jos vardą, ištaria „ai, ta ragana”, tačiau ji nori, kad ją vadintų tėvų duotu vardu – tiesiog Jovita. Šią moterį pažįsta ne tik Vilkyčių gyventojai. Į jos namus plūsta viltį praradę kaimynai, jos sodyboje lankėsi vargdieniai iš Kaliningrado ir net Pskovo, telefonu ji konsultuoja net JAV gyvenančius lietuvius.

Iki pat pensijos pradinių klasių mokytoja dirbusi Jovita Kubertavičienė net neįsivaizdavo, kad kada nors jai teks gelbėti iki dvidešimties žmonių per dieną. Burtininkės mintys ir rankų prisilietimai nuima prakeiksmus, pašalina nerimą, gydo medikų neretai neįveikiamą vėžį. Daugiausiai energijos, prisipažįsta Jovita, reikalauja aiškiaregystė. Pensininkė numato ateitį, padeda rasti dingusius žmones, kurie, deja, ne visada būna gyvi.

Dėl medikų aplaidumo mirusio vyro ekstrasensė neišgelbėjo – tada savo galių ji dar nebuvo suvokusi, nors ir sapnavo mirtį pranašavusius sapnus. Šiuo metu Jovita gyvena su antruoju vyru, kuris pas ją, anuomet jau žinomą bioenergetikę, atvažiavo gydytis ir… pasiliko. Nors ir turi sugebėjimų keliauti laike bei bendrauti su mirusiaisiais, Jovita su pirmuoju vyru nesusitinka. „Kam trikdyti mirusiuosius?” – Vėlinių išvakarėse klausė „Klaipėdos” pašnekovė.

Vaikai nepasmerkė

Penkis sūnus ir dukterį auginantį Jovita sakė, kad aiškiaregystės dovaną ji atsinešė gimdama. Nei jos tėvai, nei protėviai tokių galių neturėjo. Tačiau moteris tikino, kad dovaną turi keli jos vaikai – atėjus tinkamam momentui, atsivers ir jų sugebėjimai. Jovita aiškino praktikuojančia aiškiarege tapusi tik tada, kai išėjo į pensiją. Tik tada prasidėjo antrasis jos gyvenimas.

– Kaip pajutote, kad galite matyti ateitį ir gydyti žmones?

– Šie sugebėjimai kažkur slypėjo. Nugyvenau vieną gyvenimą – pagimdžiau ir užauginau vaikus. Mokyklą, kurioje dirbau daugelį metų, palikau be sielvarto, nes reikėjo apsispręsti, kur esu reikalingesnė. Tokį pat sprendimą priimčiau ir dabar. Ėmiau rašyti eiles, posakius, nors tokio talento niekada neturėjau. Vėliau pradėjau matyti politinę Lietuvos ateitį, nors politika niekada nesidomėjau. Kai mano vizijos pradėjo pildytis, supratau, kad turiu dovaną, jaučiau šalia savęs esančią stiprią jėgą.

– Kas ta jėga?

– Galima ją vadinti angelu sargu. Kiekvienas ekstrasensas tokį turi. Jis ir duoda energiją, tik reikia mokėti ją pasiimti.

– Ar po tokių kalbų miestelio bendruomenė nepalaikė Jūsų psichine ligone?

– Visko buvo. Sunku būti kitokia. Tačiau labiausiai rūpėjo ne svetimų, bet savų – vaikų nuomonė. Ir jie manęs nepasmerkė. Anksčiau tokius kaip aš į ligonines veždavo ir per prievartą gydydavo. Tikiu, kad ir dabar kai kurie žmonės, nesuvokdami savo sugebėjimų, sudega, išprotėja. Energijos krūvis sekina – ne visi atlaiko regimas vizijas, girdimus balsus, patarimus iš viršaus.

– Ar dažnai pasitaiko, kad esate bejėgė?

– Medikai ne visas ligas išgydo, neišgydome ir mes. Būna, kad medikai negali padėti, o mes, aiškiaregiai, kaip tik padedame. Tačiau kai giminaičiai atveža leisgyvį žmogų, kuris jau šlapinasi į ant šono prikabintą pūslę, bejėgiai ir mes. Matau, kad žmogui kelios dienos liko, o jo akyse – viltis. Neparodau savo sielvarto, bet dėl tokių žmonių labai jaudinuosi. Gaila, bet stebuklai nutinka retai.

Pavardžių neklausia

Jovita sakė nežinanti, ar pas ją dažnai lankosi įžymybės. Žmonės į Vilkyčius užsuka inkognito, visus savo titulus ir praeitį palikdami už Jovitos sodybos durų – tautybė, religiniai įsitikinimai ir sąskaitos banke jos nedomina.

– Kuo žmonės skundžiasi dažniausiai?

– Vis dažniau tenka išgirsti, kad nesiseka. Bet juk šiais laikais Lietuvoje daug kam nesiseka. Būna, kad ieško dingusiųjų. Dažniausiai pasakau tik gyvas žmogus ar ne. Galiu apsirikti tada, kai žmogus be saiko geria. Matau jį nuskendusį, o jis gal koks „pijokas” paskutinis, nors giminės ir tvirtina, kad abstinentas. Niekada nesprendžiu iš vieno ženklo. Jeigu iškart matau karstą, kapines, vainikus, tik tada sakau liūdną žinią.

– Matote žmogaus mirtį. Gal matote ir kiek man liko gyventi?

– O kam to reikia? Be žmogaus sutikimo nieko nesakau. Matau stulpelį ir jame likusios baltos spalvos ruožą. Tokių dalykų nereikia žinoti, nes savitaiga – galingas dalykas.

– Kad pamatytumėte tokius dalykus, Jums reikia pasiekti transo būseną?

– Jokios būsenos man nereikia. Viską matau akimis.

– Ar dažnai žmonės prašo tarpininkauti, norėdami pabendrauti su mirusiaisiais?

– Būna ir taip. Viena mergina norėjo išvysti močiutę, kurios niekada nematė. Parodžiau jai giminaitę. Ją mergina matė tarsi per stiklą. Močiutė sėdėjo ir skaitė laikraštį. Jos bendravo mintimis.

Kita moteris paprašė susitikimo su tėvu, tačiau prieš tai neįspėjo, kad tėvas – jau miręs. Regėjau, kaip jis iškilo iš kapų. Nemanau, kad verta mirusiuosius judinti. Tegul ilsisi ramiai. Sutrukdai be reikalo, po to sunku vėlę atgal grąžinti.

– O kaip atrodo vėlių pasaulis?

– Kaip ir gyvųjų. Sunku jį apibūdinti, reikia jį pamatyti. Jis – visai šalia. Klinikinę mirtį išgyvenantys ar mirštantys žmonės juk neretai regi mirusius artimuosius, sako, kad juos kviečia mirusi mama ar draugė.

– Per Vėlines tūkstančiai žmonių užtvindo kapines. Ar tokia energija negali pažadinti vėlių?

– Kapuose – tik mirusiųjų palaikai. Vėlės yra kitur. Juk per masinius koncertus vienoje vietoje susirinkę žmonės nesukelia poltergeisto. Per Vėlines tik išreiškiame pagarbą mirusiems tėvams, vaikams, draugams.

Mokėti nereikalauja

Jovita įsitikinusi, kad aiškiaregystės dovanos negalima paversti verslu. Ji iš savo klientų pinigų neprašanti ir dėl tarifų iš anksto nesitarianti. Kiekvienas, sako ji, nori turėti gerą sveikatą, o ką daryti, kai tam nėra pinigų? Didžiausias įvertinimas jai – ne pinigai, kurių kiekvienas svečias palieka pagal galimybes, o pagalba žmonėms.

– Ar tarp aiškiaregių būna šarlatanų?

– Kaip yra prastų daktarų, taip yra ir prastų ekstrasensų. Žmonės dažnai sako, kad atėjus blogiems laikams padaugėja parazitų – burtininkų ir bioenergetikų. Dalis jų ir yra apsišaukėliai, bet kiti – ne. Juk net katalikai garbina Dievą, kuris buvo tiesiog aiškiaregys.

– Ar nueinate į bažnyčią? Kokie Jūsų santykiai su vietiniu klebonu?

– Į bažnyčią einu tik per laidotuves. Tikiu į Dievą, tačiau jokiu būdu neičiau išpažinties. Kunigai šiais laikais per daug pakilę virš paprastų žmonių. O juk jie, kaip ir mes ar gydytojai ir žurnalistai, turi tarnauti žmonėms. Vietinis kunigas kalėdodamas buvo užėjęs į svečius. Pasėdėjome, paplepėjome.

– O kaip Jūsų darbą vertina dabartinis vyras?

– Kaip jis gali vertinti, kad pats prieš kurį laiką atvažiavo gydytis. Nors žmonių srautai mūsų namuose jį vargina, bet tokia jau jo dalia. Dabar jis liko Marijampolėje.

– Vadinasi, gyvenate dviejuose namuose. Ar nesunku?

– Taip. Dvi savaites gyvenu Vilkyčiuose, dvi – Marijampolėje. Ir čia, ir ten turiu klientų. Gyventi tarp dviejų namų nesunku, tik tvarkytis abiejuose nelengva. Turiu labai žemiškų vargų – tai žolė nepjauta, tai obuolių prikritę…

Arnoldas Remeika