Bandymas naktį prisikviesti mirštančiam tėvui kunigą vienam klaipėdiečiui tapo tikru pragaru.
Žmogus kelias valandas ieškojo dvasininko, kuris sutiktų vėlų metą įvykdyti savo ganytojiškas pareigas. Kol vieni kunigai svarsto, ar verta naktį jas vykdyti, kiti aplanko ne tik mirštančiuosius, bet ir operacijai besirengiančius ligonius. Kad žmogus numirtų oriai, o jų artimieji lengviau išgyventų skausmą, stengiasi ir medikai, kurie reikalui esant ne tik pakviečia dvasininką, bet ir pataria, kaip organizuoti mirusiojo laidotuves.
Prikėlė šeimininkę
Žinomas uostamiesčio menininkas Ramūnas neseniai neteko tėvo. Apie tai, kad vienas iš pačių artimiausių žmonių miršta, vyras sužinojo tik vėlai vakare, pasikalbėjęs su medikais.
„Buvo maždaug vienuolikta valanda vakaro, kai sužinojau, kad tėvui jau būtinas paskutinis patepimas. Nors dar net nebuvo naktis, tačiau surasti kunigą, kuris tai padarytų, buvo labai problemiška. Nuvažiavau prie kunigo namų, bet durys buvo užrakintos ir man jų niekas neatidarė. Bandžiau skambinti ant durų nurodytais telefonais, bet niekas ragelio nekėlė. Tada iš draugų gavau kitų kunigų telefonų numerius, bet ir čia niekas neatsakė”, – pasakojo Ramūnas.
Nesuradęs kunigų, vyras vėl grįžo prie savo parapijos bažnyčios ir skambino tol, kol pavyko prikelti šeimininkę. Ši, labai abejodama, visgi teikėsi prižadinti kunigą.
„Kunigas pagaliau atsikėlė ir sutiko atlikti pareigą. Apie pusę pirmos nakties mes nuvažiavome į ligoninę ir ceremonija buvo gražiai atlikta, o kunigas už tai nė nepaėmė pinigų”, – prisiminė pašnekovas.
Teisinosi liga
Žmogus stebėjosi, kad vėlų vakarą kunigai savo pareigas mieliau iškeičia į miegą. „Suprantu, kad kviečiant kunigą dieną nebūtų iškilę jokių problemų.
Bet juk kunigystė – pašaukimas, tad žmonėms kunigai privalo tarnauti bet kokiu paros metu”, – samprotavo menininkas.
Su kunigų nenoru atlikti savo darbą susidūrė ir prieš kurį laiką močiutę palaidojusi Elena. Moteris pasakojo, kad jos močiutė visą gyvenimą buvo uoliai tikinti ir nuolat lankė bažnyčią. „Ji ir aplink bažnyčią palaidotų kunigėlių kapelius tvarkydavo, ir pamaldose nuolat dalyvaudavo. Buvo tikra bažnyčios pelytė. O kai mirė, tos pačios bažnyčios, kurioje ji nuolat melsdavosi, kunigas labai nenoriai ir atmestinai atliko savo pareigą. Net pamokslą labai trumpą pasakė. Teisinosi, kad ilgesnio nesako, nes skauda gerklę po jubiliejaus”, – prisiminė moteris.
Požiūris pasikeitė
Klaipėdos ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja slaugai Ona Mitalienė pasakojo, kad dabar kunigai paskutinį, dabar vadinamąjį ligonių, patepimą ligoniams atlieka noriai. Nors anksčiau atsirasdavo kunigų, kurie nenorėdavo to daryti.
„Kai kurie kunigai artimiesiems priekaištaudavo, kad žmogus retai lankydavosi bažnyčioje, buvo netikintis, todėl patepimo nevertas. Kiti vengdavo važiuoti pas sąmonės neturintį ligonį, nes esą nežino, kaip su tokiu bendrauti. Dabar kunigų požiūris pasikeitęs. Jie mielai atvažiuoja ir, nesvarbu, ar žmogus sąmoningas, ar ne, įvykdo savo pareigą. Dar neteko susidurti su kunigu, kuris atsisakytų suteikti paskutinį patepimą”, – pasakojo medikė.
Prie lovų – širmos
Dažniausiai ligoninėje mirštantiems žmonėms dvasininkus pakviečia artimieji. Jeigu žmogus yra sąmoningas, tačiau neturi artimųjų, bet nori paskutinio patepimo, kunigą jam iškviečia ligoninės darbuotojai. Tam tikslui Klaipėdos ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vyresnioji slaugos administratorė Irena Bagdonienė net turi pasidėjusi kunigų telefonų sąrašą.
Kunigo medikai nekviečia tiems ligoniams, kurie yra be sąmonės, o šalia nėra artimųjų. Tokiu atveju neįmanoma sužinoti žmogaus religinių įsitikinimų, o primesti tikėjimo medikai neturi teisės.
Paskutinį patepimą galima atlikti ligoninės koplytėlėje. Klaipėdos ligoninėje tokių koplytėlių yra trys: viena – pagrindiniame korpuse, netoli Reanimacijos skyriaus, kita – Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje, o trečioji – Onkologijos departamente.
Jaukiose koplytėlėse ypač mėgsta pasėdėti ligonių artimieji, melsdami sveikatos.
Jeigu ligonis yra labai silpnas, paskutinio patepimo apeigas galima atlikti ir palatoje. Tam tikslui, kad niekas netrukdytų ligoniui pabendrauti su kunigu, prie lovų įrengtos net specialios širmos.
Supo mirusį kūdikį
Dažnai su mirtimi susiduriantys medikai ligoninėje turi žvakučių ir kitų paskutiniam patepimui reikalingų atributų. Kai žmogus miršta, jo artimiesiems įteikiamas lankstinukas, kuriame yra ne tik išreikšta užuojauta, bet ir nurodyta, kas gali padėti suorganizuoti laidotuves, užregistruoti mirtį ir ką daryti, jei artimieji nepageidauja, kad būtų atliekamas skrodimas.
Lankydamasi stažuotėje Švedijoje O.Mitalienė pamatė, kad ten artimiesiems su mirusiais ligoninėje leidžiama pasėdėti tiek laiko, kiek norisi, neskubant kūno išvežti.
„Atsimenu, pamačiau tada jauną porą, kurių kūdikis gimė apsigimęs ir todėl neišgyveno. Kūdikėlis mirė apie 8 valandą ryto, bet medikai neskubėjo jo išnešti. Mačiau, kaip mama laikė mirusį vaikelį ant rankų ir jį ilgai supo, o tėvas – ramiai sėdėjo greta. Seselė tik kas penkiolika minučių užeidavo į palatą pasiteirauti, ar jiems gali kuo nors padėti. Visas šis atsisveikinimas truko net iki 16 valandos. Grįžusi nusprendžiau ir čia įvesti tą praktiką, kad artimiesiems būtų leidžiama pabūti prie mirusiojo lovos ir palaikyti jo ranką bei atsisveikinti kiek tinkamiems” – pasakojo žmonių skausmą dažnai matanti medikė.
O.Mitalienei ypač įsiminė vienas atvejis, kai pacientė atsisakė gultis ant operacinio stalo, kol neatvažiuos kunigas. „Buvo apie 8 valanda ryto. Paskambinau kunigui ir paaiškinau situaciją. Jis mielai sutiko atvažiuoti ir jau po pusvalandžio ligonei suteikė palaiminimą”, – šyptelėjo pašnekovė.
Sutaiko su Dievu
Klaipėdos ligoninės medikai pasakojo, kad artimieji kunigą pas mirštantį ligonį labai retai kviečia naktį.
Telšių vyskupijos Klaipėdos dekanato dekanas Vladas Gedgaudas taip pat sakė, kad kunigus atlikti paskutinį patepimą paprastai artimieji išsikviečia iš anksto, tad naktį kunigams važiuoti tenka retai. Jam pačiam yra tekę keltis ir važiuoti vykdyti pareigą ir nakties metu.
„Jeigu žmogus pageidauja, kunigas paskutinį, dabar vadinamą ligonių, patepimą turi suteikti ir naktį. Paskutinį patepimą suteikiame visiems, kurie yra katalikai ir krikštyti. Net jeigu žmogus visą gyvenimą nebuvo uoliai tikintis, pas jį nuvažiuojame, nes šis sakramentas – paskutinė galimybė susitaikyti su Dievu, kuria dažnas pasinaudoja”, – kalbėjo dvasininkas.
Surasti – nesunku
Jeigu žmogus yra sąmoningas ir gali atlikti išpažintį, kunigas ją išklauso, duoda Komuniją ir suteikia paskutinį patepimą. Jeigu mirštantysis jau nebesąmoningas, suteikiamas tik patepimas. Už ligonių patepimą mokėti pinigų nereikia. Nebent kas norėtų duoti auką.
V.Gedgaudas sakė, kad jeigu žmogus visą gyvenimą nebuvo tikintis ir net pasisakė prieš bažnyčią, galima ir suabejoti, ar verta tokiam suteikti paskutinį patepimą, kad visa tai nevirstų farsu.
Pašnekovas nusistebėjo, kad kai kurių kunigų neįmanoma prisikviesti naktimis. Jis sakė, kad jeigu žmonės lanko bažnyčią, pažįsta kunigus ir žino, kur prireikus juos surasti, pakviesti kunigą tikrai neturėtų būti problema.
Giedrė Balčiūtė