Spalio 31-osios rytą Indijos premjerė atsikėlė pakiliai nusiteikusi. Indiros Gandi laukė malonus susitikimas televizijoje su žinomu anglų rašytoju, dramaturgu ir aktoriumi Piteriu Ustinovu.
Ponia Gandi ilgai rinkosi apdarus. Marti Sonia patarė vilktis aukso spalvos šafrano sarį. Pastaruoju metu jų santykiai pasitaisė, tad jaunesnysis sūnus vis dažniau aplankydavo mamą jos namuose. Radživas, vyresnėlis, pagaliau paklausė jos ir ėmėsi politikos.
Suknelė iš Paryžiaus
Indira dievino savo vaikaičius. Ji visą gyvenimą prisiminė savo mylimą lėlę, sudegintą ant laužo.
Indiros Gandi šeima priklausė aukščiausiai indų kastai – brahmanams. Jos tėvas, advokatas Džavacharlalas Neru, kovojo už nepriklausomybę ir buvo gerbiamas ne mažiau už Mahatmą Gandį, Indijos dvasinį lyderį.
Indira gimė 1917 metų lapkričio 19 dieną ne motinos namuose, kaip reikalauja tradicijos, o turtingame senelio name, pastatytame šventoje vietoje. Mergytė buvo pavadinta savo tėviškės garbei – Mėnulio Šalies, Indiros, vardu. Būdama dvejų metų, ji susipažino su Mahatma Gandžiu, o aštuonerių jo patarimu suorganizavo gimtajame miestelyje vaikų namų audėjų sąjungą.
Tą rytą, žiūrėdama į save veidrodyje, jau nejauna, bet graži moteris prisiminė save ketverių. Tuomet dėl politinių aplinkybių visa jos šeima atsisakė importo prekių: brangių audinių, indų, mašinų. Kieme sukurtame lauže degė jos gražūs drabužiai ir žaislai…
Kai į namus atėjusi viešnia padovanojo Indirai nepaprasto grožio suknelę, atvežtą iš Paryžiaus, motina tuomet pasakė: „Negi žadi ją vilkėti? Juk mes visi apsirengę namie išaustais drabužiais”. Dar mažoji Indira turėjo lėlę, kurią labai mylėjo, bet ir ji buvo prancūziška… Ir lėlė, ir gražioji suknelė sudegė lauže.
Slėpė savo baimę
Kai Ferozis Indirai pasipiršo pagal visas Holivudo tradicijas – Paryžiuje, Indira, prisiminusi savo vaikystę, šypsojosi. Kadaise jos patirtas nerimas dabar atrodė nerimtas, bet charakteris nuo to laiko nepakito – ji ištvermingai iškęsdavo visus sunkumus, atitekusius jos daliai: ir artimųjų mirtį, ir įkalinimą, ir išdavystę.
Indira niekuomet niekam neprisipažino, kad ko nors bijo. Vaikystėje iškart po vakarienės ji turėdavo eiti miegoti per tamsią terasą, po to pasilipti ant kėdės, kad pasiektų jungiklį. Ji labai bijojo tamsos, bet šito niekam neprisipažino.
Indira mokėsi universitete, kurį įkūrė indų poetas Rabindranatas Tagorė. Tačiau po motinos mirties ji nutraukė mokslą ir išvyko Europon. Indira įstojo į Oksfordo universitetą, tačiau prasidėjus II pasauliniam karui grįžo namo.
1942 metais ji ištekėjo už Ferozio Gandi, 1944-aisiais pagimdė pirmąjį sūnų Radživą, o po dvejų metų – Sandžajį. Tuo metu šalyje įvyko permainos – Indija gavo nepriklausomybę, buvo suformuota pirmoji nacionalinė vyriausybė. Indira tapo premjero tėvo asmenine sekretore ir lydėjo Neru visose užsienio kelionėse.
Pavojus
Neperšaunamos liemenės ji nesivilks. Liemenė ją storina. Nors po įvykių Auksinėje šventykloje apsauga primygtinai to reikalavo. Situacija sudėtinga: kontinente – didžiulis skurdas, ligos, korupcija, karingos nuotaikos tarp sikhų, gyvenančių Pendžabo valstijoje…
Premjerei ne kartą buvo pranešta, jog sikhų ekstremistai, reikalaujantys nepriklausomybės nuo šalies, kaupia ginklus ir šaudmenis Amristaro miesto Auksinėje šventykloje.
Kariniu požiūriu „Žydros žvaigždės” nusikaltėlių nuginklavimo operacija buvo sėkminga, bet pareikalavo daugelio aukų. Visuomenė ją smerkė. Sikhų teroristai prisiekė atkeršyti. Nebuvo dienos, kad Indira Gandi nesulauktų grasinimų susidoroti su visa jos šeima.
Ne, taip paprastai jos neįbauginsi. Juk ji neišsigando, kai po vestuvių su vyru atsidūrė kalėjimo kameroje. Indira prisiminė, kaip per demonstraciją Alachabade susipažino su Feroziu Gandžiu, Mahatmos Gandžio bendrapavardžiu. Ferozis buvo inžinieriaus sūnus ir kito tikėjimo atstovas. Indira ilgai nesutiko už jo tekėti. Tačiau kai sėdėdamas ant Monmartro laiptelių jis taip įmantriai pasipiršo, jos širdis suvirpėjo. Tada niekas jau negalėjo priversti jos pakeisti savo sprendimo.
Sutriuškinimas
Kai Džavacharlalas Neru tapo Indijos premjeru, duktė stengėsi jam kuo galėdama padėti. Rengti priėmimus jai nebuvo įprastas užsiėmimas, bet pamažu Indira išmoko rūpintis visais.
Po tėvo mirties 1964 metais prasidėjo kova dėl valdžios, ir Indira negalėjo likti nuošalyje. Parodžiusi politinį įžvalgumą, 48-erių metų Indira Gandi pasiekė patį aukščiausią postą šalyje. Ji valdė ją dvylika metų. Šie metai nebuvo ramūs.
1977 m. Indira Gandi buvo sutriuškinta opozicijos. Po nesėkmingų rinkimų ji pagaliau prisiminė turinti šeimą.
Kai Ferozis, toks nepastebimas savo garsios žmonos šešėlyje, išėjo amžinybėn, 43 metų Indira išgyveno sunkų nervinį sukrėtimą ir keletui mėnesių nutraukė politinę veiklą.
Jai liko du sūnūs – Radživas ir Sandžajis.
Sandžajis, jaunėlis, visuomet norėjo būti panašus į vyresnįjį. Kai anas pareiškė, jog taps lakūnu, jaunėlis irgi nusprendė juo tapti. Indira net nespėjo paprieštarauti. Pasinėrusi į politiką, sūnums ji laiko tuomet neturėjo.
1980 metais, praėjus pusmečiui po jos pergalės rinkimuose ir grįžimo į didžiąją politiką, Sandžajus žuvo sudužus lėktuvui.
1984-aisiais žuvo pati Indira, o 1991-ais buvo nužudytas jog vyresnysis sūnus Radživas.
20 kulkų premjerei
1984 metų spalio 31 dieną Indira pažvelgė į stovinčią ant staliuko dviejų savo sūnų fotografiją. Jai patarė atleisti visus sikhus iš savo apsaugos tarnybos, tačiau ji neparodys, jog bijo. Be to, sikhų yra aštuoniolika milijonų, nuo visų neapsisaugosi. Radživas dabar jai labai padeda. Apie pavojus nesinori galvoti.
Indira Gandi išėjo iš namo ir pasuko jos jau laukiančių žurnalistų link. Prie vartelių stovėjo trys sargybiniai. Einančią pro vartelius du ją pasveikino – tradiciniu būdu sudėję prie krūtinės rankas. Ji stabtelėjo ir atsakė į pasveikinimą. Tuo metu trečiasis sargybinis šovė iš revolverio. Tai buvo Delio policijos būrio jaunesnysis inspektorius Beanitas Singhas. Kai Indira Gandi pargriuvo, du kiti sargybiniai taip pat atidengė ugnį. Išgirdę šūvius, atbėgo Indiros asmens sargybiniai. Beanitas Singhas buvo nukautas vietoje, kiti du sužeisti.
Ją nuvežė į Indijos medicinos institutą. Dėl premjerės gyvybės kovojo keturias valandas, tačiau ji mirė taip ir neatgavusi sąmonės.
Vienas iš žurnalistų, laukusių Indiros Gandi, prisimena: „Aš išgirdau tris pavienius šūvius, o paskui seriją iš automato. Žudikai atliko savo užduotį šimtu procentų. Jie nepaliko aukai jokio šanso”.
Petras Pamerneckas