Kaip žinia, tikram žvejui neduok pavalgyti – duok pažvejoti, o kad žuvelės kibtų, jis pasiruošęs bet kokiems sunkumams. O jų žūklės mėgėjai Vokietijoje turi nemažai…
Tai ne gimtieji vandenys, kuriuose galima žūklauti bet kur ir bet kada. Ir ne tik žūklauti, bet ir nuodyti, apkurtinti žuvį, gaudyti ją tinklais, „televizoriais” ir visokiais „vorais”. Čia žūklautojui leista turėti tik dvi meškeres, kurios gali turėti tik po vieną kabliuką: jokių ten dvišakių ar trišakių. Užtat privalai atsivežti ištisą arsenalą privalomų žvejybos reikmenų, kitaip pažeisi visas žūklės normas ir taisykles.
Tačiau tai tik žiedeliai. Vėliau prasideda „uogelės” – specialus leidimas, savotiškas žvejo pasas su nuotrauka, galiojimo laiku ir antspaudu. Kaip jį gauti? Mažų mažiausiai prireiks išklausyti specialius dviejų trijų mėnesių žvejo kursus. Kad išlaikytum baigiamąjį egzaminą, reikia žinoti atsakymus į daugiau kaip 300 klausimų įvairiomis temomis. Pavyzdžiui, kokios žuvies plaukiamojoje pūslėje nėra oro pratakos? Pasirodo, upių ešerio. Arba: kiek ikrų yra viename lydekos kilograme? Prisiminkite: nuo 20 iki 50 tūkstančių. Jei neišlaikai egzamino – laisvas, pradėk viską nuo pradžių. Nori žvejoti – teks išmokti visas vandens telkinių gyventojų su žiaunomis rūšis (Vokietijoje jų apie 80), biologines ypatybes ir ligas, žūklės įstatymus ir taisykles, taip pat pademonstruoti praktinius įgūdžius, pavyzdžiui, surinkti meškerę. Tai primena asmeninio ginklo surinkimo procedūrą kariuomenėje. Jei egzaminas išlaikytas – džiaugsmo ne mažiau nei gavus vairuotojo pažymėjimą!
Vėliau pageidautina tapti žvejų klubo nariu, o tam dažniausiai prireikia pažymos iš policijos apie tai, kad jūs neturite kriminalinės praeities, susijusios su gyvūnų prievarta. Štai taip!
Ir tai ne viskas. Prireiks specialaus leidimo žūklauti, kuriame griežtai reglamentuojama jūsų žvejybinė veikla: šitos žuvelės neliesk, apie tą nesvajok ir t.t.
Brakonieriumi bus palaikytas tas, kuris neturės žvejo licencijos ar leidimo. Už tai gresia solidi bauda, kartais net su trimis nuliais.
Už mokymąsi kursuose, egzaminą ir metodinę literatūrą teks pakloti ne mažiau kaip 200 eurų. Įkainiai priklauso nuo to, konkrečiai kokioje federalinėje zonoje jūs tapsite žveju. Stojamasis žvejo mokestis svyruoja nuo 130 iki 150 eurų, toliau – kasmet apie 100 eurų už narystę. Išlaidos privalomai žvejo ekipiruotei įsigyti, – savaime suprantama, savo sąskaita. Specializuotų parduotuvių – devynios galybės. Ir dar, nepamirškite vesti specialaus žurnalo, kuriame reikia žymėti kiekvienos pagautos žuvelės duomenis – rūšį, ilgį, svorį ir t.t.
Egzaminai išlaikyti ir būtini dokumentai rankose – na, žuvele, laikykis… Stop! Svarbu namo grįžti su laimikiu ir… be baudos. Nubausti gali kontrolieriai – rimti dėdės su rimtais pažymėjimais ir, beje, ten, kur pagaliau užkibo. Žūklauti metus ir likti nenubaustam – lyg iš fantastikos srities. Jei pasiseks, su tikrintojais teks bendrauti mažiausiai 2-3 kartus, jei nelabai – 10-12. Žūklės taisyklės, t.y. apribojimai, taikomi viskam: meškerės ilgiui ir kabliuko dydžiui, žuvies rūšiai, amžiui, svoriui ir ilgiui, nekalbant jau apie vietas, kur galima žvejoti, o kur ne. Atrodo, viena, kas kol kas nereglamentuota, – sliekai. Nors kalbama, kad ir jiems bus pradėti taikyti reikalavimai, kurie jau taikomi mailiui. O būtent: nevalia žūklauti gyvu mailiumi, juk jį tenka pradurti kabliuku ir jam skauda. Žiaurumas ir beširdiškumas žvejui kainuos nepigiai: už mailiaus kankinimą gresia bauda nuo 150 iki 200 eurų. Pakartotinai pažeidus taisykles teks sumokėti 450-600 eurų.
Karpius ir ungurius leidžiama gaudyti tik nuo 35 cm, lydeką – nuo 60 cm. O kad neapsiriktų dėl dydžio, kiekvienas žūklautojas turi turėti ruletę. Per maža – plauk, brangioji, linkėjimai šeimai ir iki. O jei žuvelė pasitaikė ne tos rūšies arba, tarkim, apskritai iš Raudonosios knygos, nešti ją namo prilygtų vaikščiojimui minų lauku: už tai gresia bauda ir visuomenės pasmerkimas. Verčiau jau ją paleisti, tačiau jei ji dėl traumų nebepajėgia plaukti, atsisveikinti su ja reikia pagal visas taisykles: tokiai žuviai specialiu plaktuku reikia suduoti per galvą, kad ji apkurstų, vėliau peiliu įdurti į širdies plotą ir palaidoti netoli žūklės vietos. Tokios humaniško numarinimo procedūros turi sulaukti kiekviena sugauta žuvis. Manote, tai pokštas? Už šiurkščiausius žūklės pažeidimus gresia bauda iki 5000 eurų.
Tiesa, yra ir kitas žūklės variantas – be jokių problemų, būtų tik pinigų. Tai privatūs tvenkiniai. Jokių leidimų ir licencijų, išsinuomoji meškerę, kėdutę, masalą, ir pirmyn. Pagautas karpis, karšis ar upėtakis pageidaujant bus iškeptas čia pat. Tokios žūklės kaina – mažiausiai 15-20 eurų vien už įėjimą. Esama ir specialių pasiūlymų – už 100-150 eurų gali žvejoti visą dieną.
Taigi žūklė Vokietijoje tikras… ne, jūs neteisūs, ne košmaras, o, atvirkščiai, – malonumas. Tai patvirtins jei ne kiekvienas, tai beveik kiekvienas žūklautojas. Taip, žūklės ir aplinkosaugos reikalavimai griežti, tačiau būtent todėl čia kiekvienais metais atsiranda vis daugiau žuvies, vanduo ir oras vis švaresni. Žmonės Vokietijoje į tai žiūri labai rimtai ir atsakingai.
Ir pabaigoje dar šis tas svarbaus: gaudyti žuvį galima, o štai pardavinėti – ne, net kaimynams. Nebent dovanoti…