Apie lynų gaudymą prirašyta nemažai. Bet tai tokia žuvis, kuri nesilaiko jokių žvejų išvestų teorijų. Lynas jau seniai yra gavęs gudrios, atsargios ir sunkiai pagaunamos žuvies titulą. Aš asmeniškai nenorėčiau su tuo sutikti, esu gaudęs stambius lynus, kurie kibo kaip plakiai, vienas po kito. Man atrodo, kad tiesiog kiekvienoj baloj reikia rasti „teisingą” būtent toje baloje gyvenančių lynų masalą. Tada rezultatai žymiai pagerėja. Tačiau dažnai rasti tą vienintelį masalą užima daug laiko ir kantrybės. Jūsų dėmesiui – straipsnelis iš tinklalapio žvejams www.zvejokliai.ten.lt, kuriame su humoru aprašyti žvejo vargai, bandant pagauti lyną.
Ką girdėjome apie lyną: a) Jie beveik nekimba ant meškerės; b) „leidžia burbulus”; c) juos pagauna tik tinklais; d) jie yra visur arba jų nėra niekur; e) žiemą miega įsirausę į dumblą. Dar galima būtų vardyti daug vienas kitam prieštaraujančių dalykų. Ir iš tiesų lynas yra ta žuvis, apie kurią galima prirašyti daugiausia straipsnių, bet tai dar labiau suklaidintų žvejį, sumaniusį pagauti burbulų leidėją. Pirmiausia reiktų kiekvienam konkrečiam vandens telkiniui skirti po atskirą straipsnį. Čia mano nuomonė.
Pradžių pradžia
Tai yra sunkiausia, mat atima daugiausia laiko, sveikatos ir kantrybės. Pirmiausia reikia rasti telkinį, kuriame lynai gyvena, dauginasi ir, be viso to, dar ir kimba. Nes drįsiu teigti, kad yra ežerų, kuriuose lynų yra begalė, tačiau jie kibti nenori. Kyla klausimas – o kodėl? O todėl, kad jiems siūlome ne to, ko jie norėtų įsimesti sau į ūsuotą burną. Va čia jau ir bus lynų gaudymo formulės didžiausias nežinomasis. Kaip jį sužinoti – pabandysiu padėti.
Na, galvojate, kad radote ežerą, pilną tų paslaptingųjų žuvų. Taip nusprendėte iš vietinių pasakojimų, nuogirdų arba tiesiog iš savo žvejybinės patirties. Dabar lieka rasti konkrečią vietą, kurioje mirksite ir leisite savo laisvas dienas, savaites, gal net mėnesius. Jei tais metais neatrasite visų formulės nežinomųjų (tačiau dar turėsite vilties, sveikatos ir bent kiek kantrybės), prireiks dar metelių kitų. Tačiau, jei rasite bent pusę tų nežinomųjų ir sumanysite išspręsti lynų gaudymo lygtį iki galo, jums beliks paaukoti gausybę savo laisvo laiko.
Dabar rimtai
Įnikom į vieną ežeriuką netoli Vilniaus. Nuo ankstyvo pavasario kibdavo kuojikės, raudelės, ešeriukai. Kartą, visai netyčia, ištraukėm kelis sprindinius lynukus. Tai mus suintrigavo, ir todėl jau kelinti metai vis ieškome tų formulės nežinomųjų. Manau, jog didžioji dalis yra atskleista, liko tik patys sunkiausi.
Vieta
Lynui nereikia didelių gylių ir pačių tolimiausių „akių” žolėse. Mūsų ežere gaudomoje vietoje lynai kimba 1-7 metrų atstumu nuo kranto, gylis – 0,8-1,5 metro. Dugnas minkštas, durpinis, vietomis apaugęs švelnia samanėle. Netoliese yra „slėptuvės” – auga kietos ilgos lapuotos žolės, tačiau jos žvejybai neturi jokios įtakos, prie jų negaudome lynų. Atrodytų, viskas – vietą turime, galime jaukintis ir lupti lynus. Būtų naivu galvoti, kad to užtenka. Ir mes taip darėm, bet iš viso to tik šnipštas tesigavo – lynai siautė aplinkui, nuo burbuliavimo net plūdės lingavo. Tačiau kaip nekibo, taip nekibo. Bet mes vis tiek važiavome „lynų gaudyti”. Tiesa, pagaudavom kas trečią žūklę po kokį nukvakusį lynuką, sveriantį kelis šimtus gramų. Ko tik nedarėm su masalais, kuo tik jų netepėm, kur tik nevilgėm – na, niekaip negalėjome priversti lyno sukrutinti bent paties ūso galiuko. O kokia mūsų veido išraiška būdavo, kai ateidavo vietiniai vaikigaliai su savo teleskopais „metras-baksas”, 0,3 mm valu be pavadėlio. Prikemša „karmūškę” duonos, ant kablio mauna slieką ir meta savo spyruokliuojančią sistemą palei mūsų „vaglerius”. Paklausius, ką jie pagauna, ištįsusiais veidais ir išsižioję tik susižvalgydavome su žmona. Kurgi ne, kai išgirsti atsakymą: „Nu lynų pagaunam iki dviejų kilų, nu karšių iki pusantro kilo”. O tada vėl pasipila į vandenį visokie „gutmix’ai”, „miksai” ir jiems giminingi pašarų gamintojų išradimai. Vėl keičiami masalai šviežiais. Vėl skrenda plūdės į dar banguojantį nuo pašarų vandenį. Tada pasipila burbulai, lynai nekimba, ir mums vos nepakrinka nervai.
Išganymas
Jau kelintą sezoną taip sėdėdami ir laukdami, kada gi teiksis kibti lynai, sulaukiam netikėtos pagalbos. Ateina vieną dieną „čiabuvis”, iš maišelio kažkokių kruopų pasėmęs meta jas į vandenį ir „atseit” žvejoja. Žvejojam „atseit” ir mes. Jis saują kruopų – mes kvepiančio „mix’o”. Jis kelis metrus nuo kranto su savo pagaliu – mes su 4 metrų „mačais” dešimt nuo kranto. Jis ant kabliuko mauna „kažką” – mes dziką, slieką, kukurūzą ir dar velniai žino ką. Jis traukia kuojas vieną po kitos – mes kada ne kada kokią stipeną. Staiga jo meškerė sulinksta ir po galynėjimųsi prie jo kojų sujuoduoja galinga žuvis. Mums tik akyse patamsėja. Kai vietinis ištraukia dar vieną juodulį, aš neiškenčiu ir kulniuoju prie vietinės „faunos” atstovo. O pasirodo, jis visai draugiškas, be jokių skrupulų pasako, ką ant kablio reikia kabinti, kuo šerti, kur mesti, nes taip jau gaudoma nuo jo senelio laikų. Į šuns dienas išdėjo visus gaminamus pašarus, esą tai sportininkų išmislas, ir juo yra sugadinami žuvų skonio receptoriai. Paklausiau, palinksėjau ir nuėjau aš toliau kiurksoti prie savo meškerių.
Eureka!
Greit išlankstoma kėdutė, saujelė perlinių kruopų skrieja tris keturis metrus nuo kranto, surenkami ir užmetami „mačai”. Tada ramiai atsidarau alų ir nenugėręs jo nė pusės pirmą lyną įvairuoju į graibštą. Po kelių minučių graibštą perduodu žmonai – jos „mačas” jau perlinkęs. Kodėl nė vienas pagautas lynas pilve neturėjo nė vienos perlinės kruopos? Kodėl ne visada plūdę įvedus į verdančią vietą lynai užkibdavo? Tai tik keli klausimai. Bet ir tai sužinojus, visada atsiras kitų klausimų.