Po krūties, odos ir gimdos kūno piktybinių auglių Lietuvoje gimdos kaklelio vėžys užima ketvirtą vietą pagal šios ligos dažnumą. Anot onkologų, baisiausia yra ne skaičiai (pernai Lietuvoje užregistruota beveik pusė tūkstančio moterų, kurioms buvo diagnozuota ši liga), o tai, kad moterys kreipiasi į specialistus, esant vėlyvai ligos stadijai, kai yra mažiau galimybių ją įveikti.
Kaunietei Alinai Surkevičienei, nekreipusiai dėmesio į ankstyvus gimdos kaklelio piktybinio auglio požymius, teko nueiti kryžiaus kelią, galynėjantis su šia sunkia liga.
Nepastebėjo ligos pradžios
Aukšta liekna moteris, labiau panaši į manekenę nei į kirpėją, krestelėjo vešlią ilgokų plaukų ševeliūrą ir patikino: „Dabar jau nešiosiu trumpus plaukus, nes prieš devynis mėnesius buvau sau pažadėjusi nusikirpti tik tuomet, kai sulauksiu savo pirmojo anūko. Šiomis dienomis dukra pagimdė Martyną”.
Pradžiugino Aliną Surkevičienę ir kita gera žinia – gydytojai eilinį kartą patvirtino, kad tyrimų metu vėžio ląstelių neaptikta, nors prieš kelerius metus jos gyvybė kabojo ant plauko.
„Prieš septynerius metus niūrų rudenį kamavo nedidelė temperatūra, pamažu pradėjau liesėti. Kadangi nesu iš tų, kurios bėga į vaistinę, iškilus mažiausiam spuogui, nekreipiau dėmesio į menkus, mano nuomone, negalavimus. Nuėjau pas gydytoją ginekologę tik tuomet, kai pradėjau nuolat kraujuoti. Gydytoja iškart nusiuntė mane į Onkologijos ligoninę”, – prisiminė ligos pradžią Alina. Tuomet jai buvo 35 metai, o dukrai – 14.
Viena bėda – ne bėda
Jauną moterį apžiūrėję onkologai neslėpė, kad gimdos kaklelio vėžys pasiekęs grėsmingą ribą. Tad jau kitą dieną Alina pateko į Onkologijos ligoninės Radiologijos skyrių, kur jai buvo paskirtas pirmas spindulinės terapijos seansas.
„Kiekvieną dieną važiavau į šį skyrių kaip į darbą. Grįžusi po procedūros išgerdavau taurelę konjako, apsiramindavau. Per tris mėnesius pripratau prie švitinimo, išskyrus vadinamąją „ilgąjį spindulį”. Mat pastarosios procedūros metu tekdavo kentėti didelius skausmus, todėl namo grįždavau vos gyva ir iškart griūdavau į lovą”, – pasakojo Alina.
Po pusmečio paaiškėjo, kad jauną moterį reikia skubiai operuoti dėl pilve atsiradusios cistos, kuri kėlė baisius skausmus. Po operacijos, kurią atliko Aliną nuo pirmos dienos ligoninėje gydžiusi gydytoja onkologė Akvilė Kairiūnienė, ligonė pasijuto lyg sparnus įgijusi – ketvirtąją po operacijos dieną pati nulipo iš penktojo aukšto į pirmąjį nusipirkti žurnalą.
Netrukus Alina išvažiavo vasaroti į kaimą, tačiau vėl teko grįžti į ligoninę – savijauta pradėjo smarkiai blogėti, ir gydytoja paskyrė chemoterapiją.
Vengė veidrodžių
Alina nežinojo, kad po chemoterapijos pykina. „Po seanso drąsiai sėdau į taksi, tačiau pakeliui į namus teko paprašyti vairuotoją sustoti – man pasidarė labai bloga. Tolesnis gyvenimas, atrodo, pradėjo slysti iš po kojų: būdama 180 cm ūgio, tesvėriau 40 kg, nuslinko plaukai, skausmą malšinau morfijaus injekcijomis, kurias paskyrė onkologai. Kaip įmanydama vengiau pamatyti savo atvaizdą veidrodyje”, – tvirtino Alina.
Netrukus ji sužinojo, kad trečioji vėžio stadija jau peraugo į ketvirtąją. Nors šeimos gydytoja Marijana Petrovienė morališkai labai palaikė Aliną, tačiau jos dvasinės jėgos vis seko. Išvarginta sunkios ligos, ligonė paprašė artimųjų nuvežti ją į drabužių parduotuvę, kur norėjo pati sau išsirinkti baltą įkapių kostiumėlį. „Anuomet ramiai kalbėjau apie mirtį ir jos visai nebijojau, – tvirtino Alina, – nes vienu metu ji man atrodė kaip vienintelis išsigelbėjimas”.
Ligos iškamuotai moteriai vėl buvo paskirta chemoterapija, o namiškiai Aliną girdė įvairiomis užpiltinėmis ir trauktinėmis, pagamintomis pagal liaudies medicinos receptus. Ir staiga rugsėjį Alina pajuto, kad atsirado apetitas.
Pranašiškas sapnas
„Pradėjau valgyti viską, o labiausiai norėjosi citrinos – supjaustytas riekutes pasibarstydavau cukrumi ir šlamšdavau. Nežinau, kiek tų citrinų suvalgiau. Gausybę. Kartu pradėjo augti svoris. Po mėnesio chemoterapija jau nebebuvo baisi. Kai lapkritį susirinko draugai pasveikinti mane gimtadienio proga, mačiau, kad buvo apstulbinti mano išvaizdos permainų”, – prisiminė Alina.
Tuomet ligonė jau tvirtai tikėjo, kad pasveiks. Jos įsitikinimą sustiprino sapnas, kuriame miręs Alinos tėvas kvietė dukrą į naujo namo vidų, tačiau ji neperžengė jo slenksčio. Tai buvo pranašiškas, kaip vėliau suprato Alina, sapnas. Mat po mėnesio gydytoja A.Kairiūnienė, apžiūrėjusi ligonę ir sulaukusi tyrimų rezultatų, neslėpė džiaugsmo – vėžys pasitraukė.
Alina iki šiol kiekviena proga ragina moteris būti dėmesingoms savo sveikatai, nebijoti pasitikrinti ją pas onkologus.
Serga ir jaunutės merginos
Gydytoja onkologė A.Kairiūnienė primena, kad pradinėse gimdos kaklelio vėžio stadijose gali nebūti jokių šios itin pavojingos ligos požymių.
Jokiu būdu negalima numoti ranka į nežymų kraujavimą (jis gali atsirasti ir po lytinių santykių), nes tai yra vieninteliai šios ligos požymiai. Augant navikui, kraujavimas smarkėja, atsiranda skausmas, kuris byloja apie jau išplitusią ligą.
„Kai navikas perauga į aplinkinius gimdos audinius, išryškėja šlapinimosi, tuštinimosi sutrikimai, pradeda tinti kojos – tai vėlyvos gimdos kaklelio vėžio stadijos požymiai. Tuomet su šiuo augliu kovoti labai sunku”, – pabrėžė gydytoja onkologė.
Ji atkreipė dėmesį į klaidingą nuomonę, kad gimdos kaklelio vėžys – tik vidutinio ir vyresnio amžiaus moterų liga. Mat šiuo metu šia liga serga net negimdžiusios jaunos mergaitės, kurios labai anksti pradeda lytinį gyvenimą, turi daugybę partnerių, nelabai besirūpinančių savo lytine švara. Beje, šią sunkią ligą sukelia ir papilomos virusas, perduodamas lytinių santykių metu.
„Įmanoma iki minimumo sumažinti sergančiųjų šia pavojinga liga, tačiau tai galima pasiekti tik tuomet, kai moterys bent kartą per metus ateis pasitikrinti pas ginekologą”, – įsitikinusi gydytoja onkologė.
Virginija Skučaitė