Papua Naujojoje Gvinėjoje krokodilą garbinančios genties gyventojai į vyrus įšventinami tik kūną sužalojus šimtais pjūvių
„Tai buvo šiurpiausias gyvenime matytas vaizdas: vyrų kūnų pjaustymas, daug kraujo, specifinis tvaikas, transas, neslepiamas skausmas, dejonės bei vaitojimai, – prisipažino 37 metų verslininkas Rytis Jurkėnas. – Po pusvalandžio išbalusioms mūsų moterims teko prisėsti”.
Baltiesiems – tabu
Bendrovės „Kalba” bendraturtis R.Jurkėnas su draugu Evaldu kartu su savo žmonomis Lina bei Jolita antrą kartą lankėsi juos sužavėjusioje tolimoje, egzotiškoje šalyje – Papua Naujojoje Gvinėjoje. Šį kartą pagrindinis kauniečių kelionės tikslas – būti ypač reto, kruvino, įšventinimo į vyrus ritualo liudininkais.
„Šis ritualas baltiesiems – tabu, – vis dar neatsigaudamas po matyto reginio kalbėjo Rytis. – Vietos gyventojai sakė, kad jį matė tik keliasdešimt atvykėlių”.
Lietuviams teko skubiai apsispręsti, kai sulaukė pirmosios kelionės po Papua metu sutiktos ten gyvenančios ir vietos gyventojų ypač gerbiamos anglės etnografės Sjuzen skambučio: „Jei norite pamatyti tik kartą per metus vykstantį įšventinimo į vyrus ritualą, skubiai atskriskite!”.
Apie iniciacijos ceremoniją kauniečiams pasakojo Sjuzen, kuri po 20 šalyje praleistų metų, tik 2004 metų pavasarį pamatė, kaip 15-25 metų amžiaus krokodilą garbinančių penkių kaimų gyventojai įšventinami į vyrus.
Tiki dvasiomis
„Papua Naujojoje Gvinėjoje ir dabar žmonės tiki dvasiomis. Pirmą kartą šią šalį baltasis skersai perėjo tik 1953 metais, – kompiuterio ekrane Rytis rodė tolimos šalies žemėlapį. – Paskelbus šalies nepriklausomybę ir nustačius sieną prie tankiose džiunglėse išsišakojusios plačios Sepiko upės, buvo „rasta” dar apie milijoną iš viso pusšešto milijono turinčios šalies gyventojų!”
Dėl savo izoliacijos nuo visuomenės beveik kiekvienas kaimas turi atskirą kalbą! Šioje šalyje apie 8400 – trečdalis pasaulio kalbų! Nenuostabu, kad daugelyje neprieinamų vietų be civilizacijos gyvenantys vietiniai išpažįsta įvairius kultus, tiki dvasiomis, atlieka ritualus, o sapnuose ar esant transo būsenos pamatytos jų sukurtos kaukės ar statulos kelia siaubą.
„Tose vietose nėra kelių, tik kai kur džiunglėse nedidelis lėktuvas ar sraigtasparnis gali nusileisti rankomis iškirstoje proskynoje, kai kurias vietas galima pasiekti tik upe”, – „Kauno dienos” korespondentui tęsė pasakojimą verslininkas.
Apie kanibalizmą geriau neužsiminti
„Plačiai kalbama ir rašoma apie ten vis egzistuojantį kanibalizmą”, – klausiu apie nekart girdėtas istorijas.
„Tai pats didžiausias tabu, – atsakė R.Jurkėnas. – Net ir sostinės nacionaliniame istoriniame muziejuje apie tai nepaminėta nė žodeliu. Etnografė Sjuzen griežtai perspėjo, kad net nebandytume apie tai užsiminti. Turbūt neverta abejoti, kad kai kuriuose atokiuose kaimuose džiunglių glūdumoje tai egzistuoja”.
Verslininkas prisiminė, kaip vienas vadų prasitarė, kad dvasių namai pastatyti ant priešų galvų.
„Po namo poliais pakasti priešai, – išdidžiai tarė vadas. – Kada? Seniai…” – išgirdo kaunietis. Tačiau tas „seniai” nežinantiems net savo amžiaus vietiniams skamba sąlyginai.
„Kai mes pasiteiravome, kiek atvykėlių gyveno name, kur buvome apsistoję, jie atsakė: „Oi, labai daug!” – šypsojosi Rytis. – Po to ilgai skaičiavo ir tarė: „Dvylika!”
Lietuves moteris prilygino vyrams
Po 40 valandų kelionės lėktuvu Frankfurtas-Singapūras-Port-Moresbis (Papua Naujosios Gvinėjos sostinė)-Vevakas lietuviai atskrido iniciacijos ceremonijos išvakarėse. Oro uoste, išsiveržus ugnikalniui ir patyrus 5 balų stiprumo žemės drebėjimą, anksti ryte jiems vargais negalais pavyko gauti sraigtasparnį ir debesuotą dieną išskristi į džiungles.
„Ten pirmą kartą supratau, kaip nesunku pasislėpti džiunglėse, nes iš 200 metrų aukščio nepastebėjome iškirsto nusileidimo tako, – verslininko kompiuteryje keitėsi egzotiškos nuotraukos. – Vietos gyventojai pirmą kartą matė sraigtasparnį, tad ilgai juo negalėjo atsistebėti. Sveikinantis ilgai reikėjo žiūrėti vienas į kito akis”.
Besirengiantys įšventinimui vaikinai ir vyrai po bendros išvakarėse vykusios šventės įsikūrė Dvasių namuose: griežtai uždrausta ten apsilankyti ir šią ceremoniją stebėti moterims.
„Mūsų moterys buvo prilygintos vyrams, o tai buvo didelė garbė. Galimybė stebėti šį ritualą – tai tas pats, jei gimdydama baltoji moteris pasikviestų iš gatvės svetimus vyrus”, – etnografės palyginimą pakartojo R.Jurkėnas.
Pirmą kartą kūnus pjaustė skutimosi peiliukais
Kaunietis neslėpė, kad nemaža dalis gyventojų į atvykusius retą ritualą stebėti baltuosius žvelgė su nepasitenkinimu. Tai „neatpirko” ir vietiniams labai patikusios dovanos: nedideli lenktiniai peiliukai, laikrodukai.
„Etnografės patarimu, buvome atsivežę nuotraukų, kuriose įamžintas sniegas – tai sukėlė didelį susidomėjimą”, – šyptelėjo egzotiškų kraštų gerbėjas Rytis.
Sjuzen prašymu, kauniečiai į Papua atsivežė ir pakuotę skutimosi peiliukų, kurie bene pirmą kartą buvo naudojami pjaustant būsimųjų vyrų kūnus. Anksčiau tai darydavo kauliniais peiliais.
Ceremonijoje dalyvavo krokodilą garbinantys baltu moliu ir suodžiais kūną išsidažę keturių klanų vadai, Dvasių namo šamanas, įšventinamųjų giminių vyrai. Ritualui besirengiantieji kramtė betelį, žolę, kai kurie buvo šiek tiek apsvaigę ar apkvaitę. Apglostęs kiekvieną vyrą šamanas į žemę trenkė šiaudų kūlį. Po to šiaudus išdalijo vyrams, išsiskirsčiusiems pas savo gimines.
Kūnas – tarsi krokodilo oda
Nuogai nusirengęs vyras, o jų iš viso buvo pašventinta 40, guldavosi ant iš jo giminės jau įšventinto vyro kelių, šlaunų: tam, kad į žemę nutekėtų giminės kraujas. Iš pradžių jo krūtinę, po to nugarą, pečius, šlaunis išpjaustydavo šimtais pjūvių.
„Ištekantis kraujas simbolizavo motinos krokodilės kraują, – aiškino ceremonijos liudininkas. – Surandėjusi vyrų oda tapdavo tarsi krokodilo”.
Vyrai kentė neįtikimą skausmą. Plūdo kraujais. Kai kurie dejavo. Kai kurie vaitojo. Kai kurie buvo transo būsenos. Jokių nuskausminamųjų.
„Šilto kraujo tvaikas, jokių antiseptikų. Kraujuotus kūnus apvalydavo nešvariais skudurais, – šiurpius vaizdus pasakojo mediko specialybę turintis verslininkas. – Mūsų žmonos, o manoji pagal specialybę – medikė, po pusvalandžio sėdėjo Dvasių namo kiemo pakraštyje išbalusios. Vienus vyrus pjaustė pusantros, kitus net po 4 valandas! Visi „piešiniai” ant kūnų buvo skirtingų raštų”.
Už ceremoniją sumokėjo po 900 eurų
Slaptą ceremoniją stebėję du singapūriečiai, amerikietis ir lietuviai turėjo sumokėti po 900 eurų. Į šią kainą įėjo skrydis sraigtasparniu, kelios nakvynės pas vietos gyventojus ir galimybė matyti ceremoniją.
„Didžiąją pinigų dalį atidavė jiems, nes po to tris mėnesius tie vyrai maitinami karštu maistu, praleidžia Dvasių namuose atskirti nuo visuomenės, mokomi, kaip elgtis su moterimis, „vyriškų” paslapčių, o jiems tai kainuoja labai brangiai, – aiškino Rytis. – Ten vyksta mainai, o jei nori kažkur keliauti, keli doleriai vietos gyventojams – labai dideli pinigai”.
„Po pjaustymo vyrus plovė rudu, nešvariu iš tvenkinio atneštu vandeniu, – baisėjosi R.Jurkėnas. – Norėdami suformuoti gilesnius randus juos apiplovė „prieš plauką”, tad vyrai kentė neapsakomą skausmą. Nuo tokios antisanitarijos 80 procentų baltųjų mirtų po trijų dienų”.
Supjausčius odą, vyrus ištepdavo specialiu antiseptiniu aliejumi pamirkyta fazano plunksna, baltu moliu ir išvesdavo už Dvasių namų tvoros, kur laukdavo visas kaimas.
„Ūūūū!” – pasigirsdavo pasididžiavimo kauksmas, kai, trinktelėjus storu basliu į žemę ir ištarus vardą, išeidavo prilaikomas įšventintasis į vyrus, jo giminės ir draugai pradėdavo džiaugsmingai šokti.
Seksualiausia kūno vieta – šlaunys
Po to prasidėjo visuotinos linksmybės. Vietiniai nevartoja alkoholio, bet beveik visi, kartais net vaikai, kramtė betelį ir įvairias žoles. Moterys slėpė savo seksualiausią kūno vietą – šlaunis. Kojas iki kelių privalėjo prisidengti ir lietuvės. Intymūs dalykai ten labai didelis tabu: vyrai ir moterys net atskirai maudosi, todėl kaimo gyventojai stebėjosi, matydami kartu besimaudančius ir mokančius ant nugaros plaukti kauniečius.
Lietuviai gyveno mediniame jiems parengtame namelyje su atviromis angomis vietoj langų ir durų. Kauniečiai atsivežė tinklelius nuo moskitų, nes šie puolė be perstojo. Deja, jie nepadėjo, nes naktį Evaldas ir Jolita prabudo, kai kažkas lakstė ant jų veidų: tai buvo sprindžio dydžio tarakonas.
Pasak R.Jurkėno, kai kuriuose kaimuose siautėja maliarija ir ja nuolat serga apie 20 iš 400 kaimo žmonių.
„Gėrėme lietaus vandenį, valgėme palmių lapuose pakeptas daržoves, krakmolinės košės iš sabo palmės, kokosų, šiek tiek žuvies, mūsų atvykimo proga pagavo vištą, – po akimirkos Rytis nusikvatojo. – Laukiniai viščiukai laksto aplink, vietiniai laksto paskui juos ir svaido pagaliais tol, kol pataiko. Labai patiko maži gyvūnėliai oposumai, kuriuos vietiniai augina, po to suvalgo. Ne, neragavome, vieną netgi išpirkome”.
Visi liko gyvi
Visi iniciacijoje dalyvavę vyrai „pjaustytojai” buvo apdovanoti vyresniųjų, tėvų. Tradicinė dovana: betelio, aplink pilna augančio, kekė. Beje, kiekvienas aplink augantis medis turi savo šeimininką.
„Ragavau, – linktelėjo galvą kaunietis. – Net ir mažas gabaliukas iškart sutraukia gleivinę, nes betelis neįtikėtinai aitrus. Daugelio vietinių gyventojų dantys paraudę nuo betelio sulčių”.
Su krokodilą garbinančio kaimo gyventojais lietuviams teko dalyvauti ir krokodilų medžioklėje. Apsiginklavę ietimis, kanojomis visi išplaukė į ežerą, po to, luktelėję, kol nusileis saulė, prožektoriais pašviesdavo į krantą.
„Krokodilų akys švietė raudonai, – įspūdžiais dalijosi R.Jurkėnas. – Persisvėręs iš kanojos karys iki šlaunies įkišdavo į vandenį koją, sukdavo ja ratu ir atkartodavo savo vaikus šaukiančios motinos krokodilės garsus. Deja, krokodilų tąnakt pagauti nepavyko – vis dėlto tai natūralus gyvenimas, bet ne turistams parengtas šou”.
Įšventinimo į vyrus rituale dalyvavusiems vietos gyventojams, formuojantis randams, dar ir vėliau reikia iškęsti didelius skausmus. Kritinė, kai puola infekcijos, – trečioji diena. Pasakojama, kad po ritualo vyrai ne tik suserga, bet ir miršta.
Laimė, nei pernai, kai ritualo liudininke buvo Sjuzen, nei dabar, kai savanoriškas kančias matė ir kauniečiai, nemirė nė vienas krokodilą garbinančios genties vyras.
Darius Sėlenis