Gelbėjimo ratą metė likimas

Šioms moterims šviesias gyvenimo spalvas daug metų buvo užgožęs alkoholis. Jeigu ne baisūs nuopuoliai, jos galėjo baigti mokslus, neprarasti šeimos, galbūt padaryti karjerą darbe. Kai kurios jų šiandien tai daro pavėluotai ir džiaugiasi, kad pakilti iš duobės, nors ir sunkiai, pavyko.

Gydosi sielos žaizdas

Agnės gyvenimą aukštyn kojom apvertė vyro neištikimybė. Jauna inteligentų šeima gražiai sutarė, augino sūnų. Abu turėjo gerus darbus, daug bendrų pomėgių, mėgo keliones. Atrodė, jog jų meilė, gimusi studijų metais, niekada neišblės. Draugai ir giminės Agnės ir Dariaus šeimą laikė idealia.

„Kartą sulaukiau anoniminio skambučio: neva esu akla ir per savo darbus nematau, ką išdarinėja mano vyras. Jei noriu tuo įsitikinti, galiu nuvažiuoti į vyro darbovietę ir viską savo akimis pamatysiu, – pasakoja Agnė. – Meilužę jis jau esą turi seniai, tai bendradarbiams jokia paslaptis. Netikėjau anonimu, nesileidau į kalbas, bet apniko abejonės. Juolab kad vyras iš tiesų darbe užtrukdavo labai ilgai”. Kai grįžusio Dariaus Agnė paklausė, ar tiesa, ką buvo girdėjusi, vyras prisipažino seniai rengęsis apie tai pats pasakyti. Jis neslėpė susiradęs kitą moterį. Agnei atrodė, lyg žemė būtų susiūbavusi po kojomis.

„Nuo tada viskas ir prasidėjo. Skausmą ir neviltį pradėjau malšinti svaigalais. Iš pradžių gerdavau viena, paskui eidavau pas drauges, svaigindavausi ir darbovietėje. Apleidau darbą, pradėjau gauti nuobaudų. Nesinorėjo eiti į namus, iš darželio pamiršdavau net pasiimti sūnų. Tėvai gyveno kitame mieste, tad padėti negalėjo. Vyras susikrovęs daiktus išėjo pas tą moterį, o aš likusi viena blaškiausi ir kentėjau”.

Agnė mano, kad jos organizmas, matyt, buvo silpnas, nes degradavo labai greitai. Išgėrus nesinorėjo gyventi, pradėjo kamuoti depresijos, alkoholinės epilepsijos priepuoliai. Negavusi alkoholio darydavosi agresyvi, prarado darbą. Sūnų paėmę globoti tėvai šiaip taip įkalbėjo dukrą gydytis. Kol buvo ligoninėje, jautėsi geriau, paskui vėl viskas prasidėjo iš pradžių. Tada Agnė sužinojo apie anoniminių alkoholikų (AA) grupę, pradėjo ją lankyti.

„Maniau, jei ji nepadės, jokios pagalbos nebesulauksiu. Pamažu pradėjo šviesėti akyse, ėmiau kabintis į gyvenimą, – pasakoja moteris. – Grupėje sutikau tokio paties likimo draugą, kuris irgi gydėsi sielos žaizdas. Kartu esame jau dveji metai, kol kas abu – blaivūs. Sūnus mokosi, aš vėl dirbu. Stengiuosi nebegalvoti apie tai, kas buvo, nes gyvenimo rato atgal nepasuksi”.

Nugalėjo mokslus

Keturiasdešimtmetį jau peršokusi Renata – elegantiška ir pasitempusi: madinga šukuosena ir makiažas, skoningi papuošalai. Moteris mėgsta muziką, teatrą, dažnai atgaivos ieško muziejuje ar gamtoje. Jos draugų ratas, tiesa, ribotas, bet Renatai daug jų nereikia. „Dabar turiu tik pačius ištikimiausius, tuos, kurie mane supranta. Su jais bendraujame ir kai smagu, ir kai labai liūdna. Ant mūsų stalo niekada nebūna nė lašo alkoholio”. Bet yra žmonių, kurių sutikti moteris nebenori ir meldžia Dievą, kad keliai su buvusiais sugėrovais niekada nebesusieitų. Svaigalų į burną Renata neima jau devinti metai, o daugiausia bendraminčių turi anoniminių alkoholikų grupėje.

Renata pirmą kartą šampano paragavo būdama 16-os metų. „Jokio malonumo nejaučiau, maniau, jog niekada nepamėgsiu alkoholio. Bet, pasirodo, klydau. Kai prisimenu, kuo buvau tapusi, nupurto šiurpas”, – atvirauja Renata. Įstojusi į vieną Kauno aukštąją mokyklą aštuoniolikmetė greitai įsisuko į linksmų draugų ratelį. Eidavo pas bendramokslius į „plotus”, linksminosi, pati organizuodavo vakarėlius. Alaus ar vyno kartais išgerdavo daugiau už vaikinus. Po pirmojo kurso mokslus universitete metė. „Išsigandau, kai pradėjo šlubuoti atmintis. Maniau, viskas susitvarkys, vėl pradėsiu studijuoti. Bet, matyt, jau buvau pakankamai „įsivažiavusi”. Studijų tada taip ir nebetęsiau”, – prisimena moteris.

Vyrą pakirto liga

Paskui mergina sutiko Paulių – tokį pat linksmą ir mėgstantį kompanijas. „Jis buvo iš tvarkingos šeimos, atrodė, mane pristabdys, jausiuosi tvirčiau. Kai susituokėme, vis ramindavau save, jog dar ne viskas prarasta. Mėgome kompanijas, šėldavome iki paryčių. Tiesa, dar būdavo ir šviesių momentų – ir į koncertą nueidavom, ir knygą paskaitydavom. Bet į alkoholį klimpom vis labiau, sustoti jau nebepajėgdavom”. Kultūringesniuose pobūviuose, neslepia Renata, jai būdavo kančia svaigalus gerti iš mažų stiklelių. Laukdavo, kol baigsis tostai ir visi pakils nuo stalo – tada slapčia gerdavo tiek, kiek pajėgdavo. Iš pobūvio neišeidavo tol, kol būdavo alkoholio.

Vieną po kito prarado darbus, pradėjo nesutarti su vyru. „Būdavo, vienas išsipagiriojam, kitas geriam. Kaltindavom vienas kitą, bardavomės. Kokia galėjo būti dviejų alkoholikų meilė? Buvau net išėjusi iš namų, pusmetį gyvenau landynėje. Mama ir sesuo surado ir grąžino į namus.Gyvenau kaip košmare – kankindavo baimė ir depresija, buvo net kilę minčių išeiti iš gyvenimo”, – prisimena baisius išgyvenimus moteris.

Vyras turėjo auksines rankas, kai būdavo blaivas, užsidirbdavo. Bet sutuoktiniai viską pragerdavo. Pauliaus tarp gyvųjų jau nebėra devyneri metai, jį pakirto sunki liga. Renata sako, jog tai padėjo jai prablaivėti: po mėnesio nuėjo į anoniminių alkoholikų grupę, kurią tebelanko iki šiolei. Iš duobės lipo sunkiai, bet jėgų atsitiesti užteko.

„Labiausiai už viską esu dėkinga mamai, – sako Renata. – Neįsivaizduoju, kaip ji ištvėrė. Barė, pyko, verkė, bet manęs neatstūmė”. Renata dėkoja Dievui, kad, tiek metų gėrusi, neprarado sveikatos, tik gaila tuščiai iššvaistytų keliolikos metų. Bet laiko džiaugtis gyvenimu, sako ji, dar yra. Moteris po ilgos pertraukos vėl ryžosi mokytis – neakivaizdžiai studijuoja socialinį darbą.

Namų alkoholikė

Onutė dirba vienoje gydymo įstaigoje slaugytoja. Paslaugi, mylinti savo darbą. Namuose jos laukia du vaikai, pas kuriuos skuba, nes žino, kad jie labiausiai jos išsiilgę. „Gera jaustis blaiviai ir žinoti, kad vaikai mane matys linksmą ir rūpestingą, o ne apsiblaususią. O buvo metas, kai kentėjo visi namiškiai”, – neslepia Onutė. Ji prisipažįsta: alkoholike tapo būdama 20-ies, nors tada to dar nesuprato. „Paauglystėje buvau labai drovi, kompleksuota. Išgėrusi kartą kitą, pajutau tarsi laisvėju nuo kompleksų. Mokydamasi Medicinos mokykloje stiklelį kilnodavau vis dažniau. Didžiausios bėdos prasidėjo tada, kai ištekėjau. Potraukis alkoholiui būdavo didžiulis – net laukdamasi kūdikio neįstengdavau susilaikyti nuo stiklelio. Atsipeikėjusi smerkdavau save – ką aš darau?”

Onutė sako, jog viskas susipynė į vieną kamuolį – buvo maži vaikai, nuolat trūko pinigų. Gerdavo todėl, kad užsimirštų, kad geriau pasijaustų. „Ilgų daugiadienių nebūdavo, bet, užėjus besaikiam norui išgerti, nesusivaldydavau. Tada viską metusi puldavau prie butelio. Sugėrovų neieškodavau – namuose gerdavau viena, pasislėpusi nuo namiškių. Paskui griūdavau į lovą ir miegodavau.Vyras ir mama bardavo, prisiekdavau, jog tai bus paskutinis kartas. Bet valios nebeturėjau. Gerai, kad mama gyveno kartu, tai nors vaikai nebūdavo alkani”.

Onutė neslepia: jei darbe kokia proga su bendradarbiais paragaudavo šampano, vėliau pasislėpusi „pridėdavo” medicininio spirito. Kartą mama gatvėje dukrai parodė girtą moterį: „Žiūrėk, tai tavo ateitis”. Onutė įsižeidė, bet vėliau suprato, kad mama buvo teisi.

Gerdama gyveno nuolatinėje baimėje: dėl aplinkinių nuomonės, dėl to, kad gali prarasti darbą. Bendradarbiai pirmieji ištiesė pagalbos ranką. Viena kolegė supažindino su anonimine alkoholike, kuri ir atvedė į AA grupę. Onutė kėlėsi nelengvai – kelis kartus buvo atkritusi, dabar blaivybėje – jau šešti metai. „Mano vyras tokio lygio kaip aš nėra pasiekęs, jis fiziškai stipresnis. Bet norėčiau, kad mūsų namuose nebebūtų nė lašo alkoholio. Džiaugčiausi, jei vyras irgi ateitų į mūsų grupę”, – nedrąsiai prasitarė Onutė.

Aldona Kibirkštienė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Moterims su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.