Ar jie – XXI amžiaus žmonės?

Bėga šimtai, tūkstančiai, milijonai metų, Žemė keičia savo veidą – vandenynai tampa sausuma, paskui vėl tirpsta ledynai ir plūsta vandenys… Tik nesikeičia amžinas žmogaus nemirtingumo troškimas. Jis ieško ir ieško gamtoje ir pačiame savyje naujų gyvybingumo galių, bando vis naujas galimybes egzistuoti nepriklausomai nuo aplinkos – žemiškųjų sąlygų. Ieško ir vis dažniau randa.

Džasmachin fenomenas

Jau prieš trejetą metų pasaulio spauda rašė apie fenomenalią moterį iš Australijos – Džasmachin, mūsų amžininkę, kuri jau septynetą metų buvo išgyvenusi be maisto ir vandens (nuo 1993 m.). Džasmachin minta vien šviesos energija per vadinamąjį „gyvenimo kvėpavimą”, kurį propaguoja induizmas.

Apie savo neįtikėtiną gyvenimo būdą moteris atvirai pasakojo pasaulio visuomenei, lankydamasi įvairiose šalyse – Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Anglijoje ir kt. 2000 metų vasarį Londone vyko tarptautinis festivalis „Protas, Kūnas, Dvasia”, kurio programoje buvo ir Džasmachin seminarai. Ji dalijosi patirtimi, žmonėms patardama, kaip pradėti organizmą atpratinti nuo maisto.

Fenomenė pabrėžė, jog toks siekimas neturi būti žmogaus tikslas, o tik priemonė jo tobulėjimo evoliucijoje. Tai – jo vidinio regėjimo, sąmonės, intuicijos ugdymo kelias.

Suprantama, jog į Džasmachin paskaitas susidomėję žmonės plūste plūdo, o ji pasakojo apie savo nueitą kelią – kaip 1993 metais pradėjo praktikuoti tokį gyvybės palaikymo būdą. Tada jos pasekėjų atsirado vos keletas, nes niekas tokiu stebuklu nenorėjo patikėti. O 2000-aisiais (kai ji lankėsi Londone) pasaulyje jų jau buvo 8000.

Džasmachin prisipažino, kad ji ilgai mokėsi Indijoje jogos. Per tūkstantmečius sukauptos žinios ir padėjo atverti ryšį su jėgomis, kurios jai vadovauja.

moteris visur sutinka daug žmonių, norinčių pereiti prie jos pasirinkto gyvenimo režimo. Tačiau fenomenė įspėja, jog į šį procesą negalima žiūrėti supaprastintai: ėmei ir nustojai valgyti bei gerti! Žmogus tokiam žingsniui gali ryžtis tik aiškiai suvokęs savo dvasinio tobulėjimo poreikį.

Džasmachin pasakojo, jog pirmuosius du mėnesius atsisakęs maisto žmogus jaučia silpnumą, tačiau paskui jėgos ne tik sugrįžta, bet dar ir padidėja.

Kaip gyvena ši fenomenali moteris šiandien? Suprantama, jog ne kiekvienoje šalyje informaciją dažnai skelbia spauda.

Pasirodo, ji sėkmingai laikosi savo pasirinkto režimo, yra gyva ir sveika. Pernai lapkričio mėnesį Džasmachin surengė seminarą Sankt Peterburge.

Pasekėja Zinaida

Sankt Peterburge vykusiame seminare Džasmachin paskaitų klausėsi ir moteris iš Krasnodaro, tokį gyvenimo būdą (jau tada) pasirinkusi prieš ketvertą metų.

Zinaidos specialybė – inžinierė technologė. Pradėjusi dirbti gimtajame Sverdlovske, vėliau ji persikėlė į Krasnodarą. Beje, apie šią moterį Rusijos spauda pradėjo skelbti publikacijas jau prieš trejetą metų.

Prie minties kardinaliai pakeisti savo gyvenimą šią moterį atvedė gyvenimo nesėkmės. Ji anksti neteko artimųjų. O kai autoavarijoje žuvo ir aštuoniolikmetis sūnus, moterį prislėgė sunki depresija. Kentėjo nuo širdies kraujagyslių sutrikimų, kitokių negalių, kol pagaliau tapo antros grupės invalide.

Dešimt metų pakovojusi su savo ligomis, Zinaida nusprendė, jog toks gyvenimas neturi prasmės. „Aš išmėginau ir įvairius netradicinius gydymosi būdus: grūdinausi šaltu vandeniu, ištisus metus vaikščiojau basa, atsisakiau mėsos, net žuvies. Pagaliau nusipirkau namelį Kaukazo kalnų papėdėje ir gyvenau ten viena, vildamasi, kad atgauti sveikatą padės švarus kalnų oras, sveikas vanduo. Valgiau tik augalinį maistą”, – pasakoja apie savo naujo kelio pradžią Zinaida Baranova.

Taip praėjo dar septyneri Zinaidos gyvenimo metai. Kaip ji šiandien sako, pradėti gyvenimą be maisto jai „patarė vidinis balsas.”

Ar buvo sunku?

Badavimo pradžią Zinaida sakosi išgyvenusi lengvai, nes organizmas tam buvo paruoštas. Dvasiškai ji jautė didelį palengvėjimą, net džiugesį. Tad, praėjus porai savaičių, ji nutarė atsisakyti ir skysčių.

„Ėjo 2000-ieji, – pasakoja moteris. – Atsisakius skysčių, prasidėjo sunkumai. Matyt, organizme vyko giluminiai pokyčiai, galutinis apsivalymas: atsirado silpnumas, džiūvo burna, visame kūne jaučiau kažkokią vibraciją, traukulius. Oda pradėjo pleiskanoti, paskui pasidengė rausvais taškeliais, lyg uodų įkandimais. Kaip aš supratau, – organizmas „mokėsi” per odą paimti drėgmę iš aplinkos. Buvo sunku vaikščioti, o lipti laiptais – visiškai neįmanoma… Kartais apnikdavo baimė. Mano būsena normalizavosi po pusantro mėnesio. Nuo to laiko jau penkti metai nevartoju nei maisto, nei vandens.”

Dvasios valymas

Tačiau Zinaidos kančios tuo dar nesibaigė: jai kažkodėl ilgai nesisekė atsikratyti vis apninkančių ir sunkių dvasią slegiančių negatyvių minčių. Nežinia iš kur atsirasdavo pyktis, nors smerkti kitus, nepasitenkinimas. „Aš net neįtariau, jog manyje susikaupę tiek „šlamšto”! – prisipažįsta Zinaida.

Kas moteriai padėjo?

Zinaida sakosi pradėjusi uoliai melstis, medituoti, skaityti religinę literatūrą, stengtis pakelti mintis aukščiau nuo žemiškų dalykų. Jautė, kad tai jau labai padeda. „Ir vieną rytą pabudau tarsi naujai gimusi: akyse liejosi kažkokia balta šviesa, visame kūne jautėsi lengvumas: o dvasioje – dar niekada nepatirta palaima.” Moteris sako, jog tik tada galutinai suvokusi, koks didis yra Dievas, kiek daug jis duoda žmogaus dvasios tobulėjimui; tik reikia mokėti tomis dovanomis pasinaudoti.

Panašiai apie Dievo valia gautas galimybes dvasiškai tobulėti kalba ir Džasmachin: „Esu įsitikinusi, kad pasaulį valdo vienas Dievas, tūkstantmečiais save žmonėms parodęs per Kristų, per Budą, per Alachą”. Fenomenė tikina, jog žmogus jam reikalingą gyvybės palaikymo energiją tikrai gali gauti ne iš maisto, o nuolat bendraudamas su Dievu.

Pamiršti pojūčiai

Šiandien Z.Baranova tvirtina, jog ji jau seniai pamiršo tokius pojūčius kaip alkis ar gaminamo maisto kvapų vilionės.

Maistą ji gamina tik svečiams, tačiau pati jo net ragauti neturi jokio noro. Artimi kaimynai bei pažįstami taip pat patvirtina, jog Zinaida maisto produktų perka tik laukdama iš Tolimųjų Rytų atvažiuojančios dukros, kitų giminaičių.

Apie Zinaidos neįprastą gyvenseną ilgą laiką aplinkiniai ir nežinojo, nes ji savo nuostatos neafišavo. Kaimynų įkalbinėjama kuo nors pasivaišinti, tiesiog paaiškindavo esanti soti. Kurį laiką pas ją gyveno nuomininkė Toma. Ji tvirtina, jog per trejetą metų ji niekada nėra mačiusi Zinaidos valgančios ar geriančios. Klausinėjami, ką maną apie tokį reiškinį, kaimynai tik gūžteli pečiais. Išties, ką gali paaiškinti paprasti žmonės, jei apie tokią žmogaus egzistavimo galimybę nieko negali pasakyti net pasaulio mokslininkai. Jie pateikia tik hipotezes, nes mato nenuginčijamą reiškinį. Be abejo, ir jų ne vienas susimąsto apie tai, kad religinėje literatūroje aprašyta daug faktų, kai šventieji nevalgydavo ištisus dešimtmečius. Gal senovėje apie tai žinota daugiau?

Galėtų pagimdyti

Pažįstamų įkalbėta, Baranova sutiko pasitikrinti sveikatą. Buvo įdomu ir jai pačiai, kas įvyko jos organizme. Nuvyko į Maskvą. Ją ištyrė žymus profesorius.

Organizme rasta daugybė pakitimų, kurie gyvenančiam paprastai būtų pripažinti kaip rimti negalavimai: skrandis ir kepenys atrodė taip, lyg ji būtų persirgusi hepatitu ir pankreatitu. Bet ji nė viena tų ligų nesirgo. Moteris buvo tikrinama ir pagal netradicinės medicinos metodiką Sofijoje, Kijeve.

Ir dar vienas kuriozas: 66-erių metų Zinaidai atsinaujino menstruacijos! „Taigi atsirado galimybė net gimdyti, – šypsosi moteris. – Išnešioti kūdikį aš išnešiočiau, tik pradėti jį reikėtų netradiciniu būdu!”.

Tačiau dažnų tyrimų Zinaida nemėgsta. „Kas netiki, tegul pasamdo detektyvą ir lai stebi mane kiek tik nori”, – sako jau sulaukusi ir 70-mečio Zinaida Baranova.

Spaudos smalsumas

Beje, detektyvo vaidmens ėmėsi vietos žurnalistai. Korespondentė gyveno pas Zinaidą net 5 paras, miegojo su ja ant vienos sofos, akylai stebėjo, ar nemažėja šaldytuve jos atvežtas maistas ir t. t. Deja, jokios apgavystės nepastebėjo.

Nenuostabu, kad žmonės nori tikrumo. Jo siekė ir mokslininkai, neseniai tikrinę tokį pat saulės energija besimaitinantį atsiskyrėlį, savo neįprasto gyvenimo „stažu” toli lenkiantį australę Džasmachin ir Zinaidą Baranovą.

Prachladas Džanis iš Indijos Gudžarato valstijos seniai gyvena kaip atsiskyrėlis. Jis tvirtina, jog nei maisto, nei vandens nevartoja jau… 69 metus!

Žinoma, mokslininkams tuo sunku patikėti. 2003 metų sausį atsiskyrėlis sutiko, kad būtų atlikti visapusiški jo organizmo tyrimai, Achmadabado miesto Gydytojų asociacijos atstovai ryžosi bent kiek atskleisti tokių fenomenų paslaptį.

40 medikų komisija uždarė tiriamąjį į kambarį su permatomomis sienomis ir televizijos kameromis. Kadangi Džanis tvirtino, kad jo organizmas neišskiria jokių atliekų, – nebuvo patalpoje ir tualeto. Savanoriui kaliniui buvo paliktas tik puodukas su trupučiu vandens higieniniam burnos skalavimui, tačiau ir tą panaudojęs jis turėjo spjauti į atskirą indą, kad būtų galima patikrinti, ar nebuvo gerta. Komisijos nariai susitarė paeiliui budėti prie paciento, kad jis būtų kontroliuojamas visą parą.Tyrimų kambarį atsiskyrėlis paliko po 11 dienų – 2003 m. vasario 23-iąją. Komisija nusprendė, jog toliau jį ten laikyti netikslinga, nes mokslo įrodymą žmogaus galimybę gyvuoti be vandens jis jau pralenkė beveik triskart.

Kosmoso energija

Mįslių nesumažėjo. Jei galima tikėti, kad „saulės energijos valgytojai” (kaip juos vadina) organizmui reikalingą drėgmę paima per gomurį ir per odą, tai kur ta drėgmė paskui dingsta?

Buvo prieita prie išvados, jog ją sugeria šlapimo pūslės sienelės. Deja, to fakto, kad atsiskyrėliui per tiek laiko iš viso neprireikė tualeto, o jis, nors ir liesas, tačiau jautėsi gerai, – mokslininkai negalėjo paaiškinti. Prachladas Džanis tyrinėjamas bus ir toliau, juolab kad tokiais fenomenais šiandien jau labai domisi ir kosmoso tyrimų organizacijos.

O juk išties būtų pasauliui labai įdomu, jei į kosmosą būtų išsiųstas toks žmogus, kuriam nieko nereikia. Tai būtų ne tik pigiau ekonominiu požiūriu, bet ir smalsu, kaip jis jaustųsi, kokių žinių į žemę parneštų iš kosmoso, iš kurio energijos jis kasdien semiasi? Be to, nebūtų problemos ir dėl tokių astronautų sveikatos, nes fiziškai jie gana stiprūs.

Vetusta Prišmantienė