„Didžiojo vado“ Kim Ir Seno vaikaitės pribuvėją likimas atvedė į Lietuvą

Ginekologės-akušerės 74 metų dukra saugo Šiaurės Korėjos vadovo padėką jos mamai: sidabrinį šaukštą ir vazelę

Jonavoje gyvenanti 74 metų armėnų tautybės Iraida Osipova kruopščiai saugo savo mamos palikimą: sidabrinį šaukštą ir rankų darbo vazelę. Šiuos daiktus Iraidos mamai padovanojo ilgiausiai pasaulyje valstybę valdęs, prieš 11 metų miręs, Šiaurės Korėjos „didysis vadas“ – Kim Ir Senas.

„1955 ar 1956 metais mano mama Pchenjano akušerijos ir ginekologijos ligoninėje priėmė jo kaip dukters augintos moters pagimdytą kūdikį. Kim Ir Senas mamai padovanojo ir puikias rankų darbo sidabrines lazdeles, bet jas atidavėme į M.K.Čiurliono muziejų. Beje, Kim Ir Senas negalėjo turėti savo vaikų. Mama man sakė, kad jo įpėdinis, dabartinis Šiaurės Korėjos vadovas Kim Čen Iras, nėra tikras jo sūnus“.

Buvo nusipelniusi Uzbekijos ginekologė

Netikėtas skambutis viename Jonavos Vilniaus gatvės daugiabutyje. Bute už pravertų durų pasitinka nustebę žvilgsniai. Pasiramsčiuodama lazda guvi senutė šypsodamasi priima gėles ir negali patikėti žurnalistų vizitu.

„Apie mano mamą norite pakalbėti? Apie Korėją? – perklausė pensininkė. – Taip, ji ten dirbo nuo 1955 iki 1957 metų, nes buvo viena geriausių ginekologių-akušerių tuometinėje Uzbekijos tarybinėje respublikoje… Arsenčikai?“ – pasisuko į Azerbaidžane gimusį juodaplaukį jos giminaitį armėną Arseną Šachsuvarovą. – Atnešk tą albumą…“

Iraida įsitaiso salone ant kėdės, iš albumo traukia „korėjietiškas“ nuotraukas, mes tylime, ji komentuoja: „Čia mama prie Geltonosios jūros, čia – su gydytojais iš Rumunijos, Čekoslovakijos, Vengrijos… Va, šitas vengras, mamą buvo įsimylėjęs, jai ilgai rašė laiškus…“

Karo medikė, kapitono laipsnį turėjusi, vėliau docente tapusi Liubovė Mesropova gimė 1909 metų gruodžio 30 dieną. Akušerijos ir ginekologijos besimokiusi moteris tapo viena geriausių savo srities specialisčių. Vėliau ji su mama ir dukra Iraida apsigyveno Uzbekijos sostinėje, tapo šios šalies nusipelniusia gydytoja, dirbo Taškento valstybiniame medicinos institute, buvo ginekologijos ir akušerijos katedros vadovė, vyriausioji gydytoja.

Kim Čen Iras – netikras sūnus?

„Į Šiaurės Korėją mamą siuntė CK įsakymu, nes ji buvo puiki specialistė. Pchenjane tuo metu atidarė naują akušerijos ir ginekologijos kliniką, – pagyvėjusi senutė demonstravo puikią atmintį. – Man tuomet buvo 25 metai, aš, pasekusi mamos pėdomis, baigiau akušeriją ir ginekologiją, tad norėjau vykti kartu, tačiau mane rengė siųsti į Indiją“.

Į komunistinę Š.Korėją išvyko viena Liubovė Mesropova, tačiau Iraida į Indiją neišskrido – prigąsdinęs baisiomis sąlygomis neišleido senelis.

Iraida ir čia pat stovėjęs bei kartkartėmis girdėtą istoriją papildęs Arsenas nuėjo į kitą kambarį ir atnešė Liubovei Mesropovai dovanotą garbės juostą, apkabinėtą medaliais bei apdovanojimais. Taip pat sidabrinį šaukštą.

„Žinau, kad dabar Šiaurės Korėjoje Kim Čen Iras iš trijų savo sūnų rengiasi skirti įpėdinį, – žiniomis stebino senutė. – Domimės Korėja, juk su tuo susieta daug mamos prisiminimų“.

Š.Korėjoje Kim Čen Iras oficialiai tituluojamas kaip Kim Ir Seno sūnus. Prabangoje gyvenantis dabartinis KLDR vadovas Kim Čen Iras, kaip manoma (tiksli gimimo vieta ir data slepiama), gimė 1942 metų vasario 16 dieną. Nuo pirmosios savo meilužės aktorės turi 34 metų sūnų Čen Namą, nuo antrosios, jau mirusios, meilužės du Šveicarijoje besimokiusius sūnus – 24 metų Čen Čerą ir 22 metų Čen Uną. Tiesa, spalio 10 dieną Korėjos darbo partijos 60-mečio proga vykusiame suvažiavime savo įpėdinio Kim Čen Iras dar neskyrė.

„Kim Čen Iras nebuvo tikras Kim Ir Seno sūnus, – netikėtą žinią pasakė Iraida. – Mama prasitarė, kad Kim Ir Senas negalėjo sulaukti vaikų, todėl įpėdinis buvo kruopščiai parinktas, o jo kaip dukters augintos moters kūdikį priėmė mano mama“.

Atlyginimas kinų ir korėjiečių pinigais

„Papasakok apie sąlygas Korėjoje, – į Iraidą kreipėsi Arsenas. Jos paragintas tęsė. – Pamenu, kai Liubovė pasakojo, jog po neseniai praūžusio karo su Pietų Korėja ten buvo labai sunkios gyvenimo sąlygos“.

„Aha, pamenu, – linktelėjo Iraida. – Dažnai ateidavo žmonės distrofikai, kuriuos ligoninėje pamaitindavo. Tiesa, mama minėdavo, kad ten gyveno labai geraširdžiai ir darbštūs žmonės“.

Trejus metus Korėjoje dirbusi ginekologe-akušere ir konsultavusi ne tik Š.Korėjos, bet ir kitų socialistinių šalių medikus, Liubovė vykdavo dirbti ir į Kiniją: pusę atlyginimo ji gaudavo kinų, pusę – korėjiečių pinigais.

„Ji prasitarė ir apie kinų medikų eksperimentus su vaikais, kurie buvo auginami specialiuose mėgintuvėliuose“, – tęsė Iraida.

Paklausta apie nuo 1948 iki 1994 metų šalį valdžiusio „didžiojo vado“ Kim Ir Seno (Tekančios Saulės) kaip dukters augintos moters gimdymą, senutė linktelėjo galva: „Moteriai patarė negimdyti, nes galėjo neišlaikyti jos širdis. Vėliau jai rekomendavo gimdyti Tarybų Sąjungoje, nes ten buvo geresnės sąlygos. Tačiau Kim Ir Senas teigė, kad jis negali išleisti liaudies pinigų, ir ji gimdys Korėjoje. Po to jam pasakė, kad Pchenjano klinikoje dirba puiki specialistė iš TSRS“.

Sidabrines lazdeles atidavė M.K.Čiurliono muziejui

I.Osipovos mama globojo ypatingą gimdyvę, tačiau specialių sąlygų, išskyrus atskirą palatą, mamos pasakojimą pamena dukra, iškelta nebuvo.

„Ji pagimdė sveiką kūdikį, – tęsė Iraida. – Už tai Kim Ir Senas jai padovanojo įspūdingai inkrustuotą dėžutę su sidabrinėmis lazdelėmis, vazelę bei sidabrinį šaukštą“.

Iraida mosteli ranka į tradicinę korėjiečių vazelę, po to parodo sidabrinį šaukštą. Lazdeles bei kitus labai retus žinomų meistrų pagamintus rankų darbus jie atidavė M.K.Čiurliono muziejui.

„Namie bijojome laikyti, be to, reikėjo pinigų, nors už tokius vertingus daiktus gavome labai nedaug, – prisiminė Iraida. – Mums sakė, kad užsienyje už juos galėjome uždirbti labai daug“.

Korėjoje Liubovė Mesropova priėmė ir tuometinės VDR valstybės tarybos pirmininko sūnaus Oto Grotevolio žmonos vaiką.

„Jis dirbo ir su žmona tuo metu gyveno Korėjoje. Beje, šie vokiečiai po to dažnai mus pasveikindavo švenčių progomis. Tačiau iš netikros Kim Ir Seno dukters mano mama sveikinimų nesulaukė, – mamos prisiminimus tęsė dukra. – Pamenu ir mamos pasakojimą apie išvykimą iš Korėjos“.

Tuomet muitininkai medikės netikrino, padėkojo už darbą ir šypsodamiesi prasitarė, kad savo lagamine ji turi tik lūšnynuose pirktų suvenyrų, žinojo, kad ji nepirko net Korėjoje tuomet gausiai iškasamo aukso.

„Ją, kaip ir daugelį kitų žmonių, sekė“, – neabejojo Iraida.

Basmačiai norėjo nužudyti

Trumpam atsikvėpusi I.Osipova prisiminė dar kelis mamos gyvenimo epizodus: kai dar prieš kelionę į Korėją jai teko tris mėnesius dirbti beveik tyloje: kare po netoliese sprogusios bombos sukeltos bangos ji patyrė kontūziją.

Iraida peržiūrėjo senas nespalvotas fotografijas ir vėl tęsė: „Pamenu, kad labai sunku buvo dirbti tolimuose Uzbekijos kišlakuose. Man tebuvo ketveri ar penkeri metukai, kai basmačiai mamai grasino pistoletu ir liepė nepadėti vietos gyventojams. Atsimenu, kad tą kartą pamačiusi ginklą įsikabinau į mamos skverną ir verkiau“.

Antrą kartą basmačiai jau negrasino – gydytoją Liubovę norėjo nužudyti. Vienas, kaip paaiškėjo apsimetėlis, paprašė vėlai vakare skubiai padėti gimdyvei tolimame kolūkyje. Nieko neįtardama ginekologė su „vedliu“ ir kartu atvykusiu vairuotoju išvyko į kolūkį netoli Zerbulago miesto.

„Tąkart mamą perspėjo ją atvežęs vairuotojas, – lingavo galvą Iraida. – Kai „vedlys“ nuėjo, vairuotojas pasakė: „Jus rengiasi nužudyti. Bėkite iki felčerių pastato, netoliese – arklidė… Atsimenu, kai tą naktį mama atjojo arkliu. Netrukus ji susidėjo daiktus ir išvyko į Alma Atą“.

Į Lietuvą iš Azerbaidžano

Kaip Iraida pateko į Lietuvą? Moteris atsiduso. Iš pradžių teko išgyventi baisųjį žemės drebėjimą Taškente.

„To košmaro neįmanoma pamiršti… Lingavo pastatas, gyvenome viename iš trijų Stalino įsakymų pastatytų elitinių namų, skirtų medikams, – neslėpė I.Osipova. – Laksto daiktai, klykia žmonės. Intuicija pakuždėjo skubiai pakelti ant pagalvės gulėjusį sūnų. Po akimirkos ant jo lovos krito dalis lubų. Atsimenu, kai iš baimės paklaikę sėdėjome lauke ir matėme svyrantį mūsų namą“.

Taškente, kur žuvo tūkstančiai žmonių, su pertraukomis žemė drebėjo kelis mėnesius. Liubovės mama įkalbėjo išvykti į Azerbaidžaną, kur gyveno giminės. Ten Mesropovus aplankė giminaitis azerbaidžanietis, kuris buvo susituokęs su į Sibirą ištremta lietuve.

Likimo smūgiai

„Močiutė mirė Baku, o aš su sūnumi 1977 metais atvykau į Jonavą, – gyvenimo istoriją tęsė Iraida. – Po metų, baigusi darbą, atvyko ir mama, kuri Lietuvoje mirė 1992 metais“.

Senutė susimąsto, prisimena skaudžiausius epizodus: „Asmeniniame gyvenime mama ir aš nebuvome laimingos… Ji išgelbėjo ir priėmė šimtus, gal tūkstančius kūdikių, operavo daugybę moterų, tačiau pagimdė tik mane vieną. O mano tėtis, susirgęs kare, mirė labai anksti…“

Iraida nutyla, akyse sužvilga ašaros, akimis parodo į visą laiką pokalbio metu greta buvusį, gruodžio mėnesį savo 40 metų jubiliejų minėsiantį sūnų Andrejų. Vyras sėdėjo invalido vežimėlyje.

„Veikia jo protas, bet kūnas taip ir… – liūdnai mosteli Iraida. – Ant mano mamos rankų nemirė nė vienas kūdikis. Mano koja – pogimdyminė trauma. Visą gyvenimą labai svajojau apie sūnų, tačiau jis gimė beveik miręs. Jam konstatavo baltąją osfekciją“.

Tuomet dukra klykė ir mamos maldavo faktiškai mirusį jos kūdikį atgaivinti. Viena geriausių tuometinės Uzbekijos ginekologių-akušerių Liubovė Mesropova su skaudančia širdimi ir ašaromis akyse savo vienintelės dukters maldai neatsispyrė…
Darius Sėlenis

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.