„Žalgirio“ vadovai neigia gandus, esą čempionų komanda remiama „nešvariais“ pinigais

Penktosios tarptautinės Kauno meno bienalės proga vėl prisiminta, kad Kaunas – Lietuvos tekstilės sostinė

Didžiausios Lietuvoje tekstilės meno šventės – penktosios tarptautinės Kauno meno bienalės „Textile“ proga valstybinės vėliavos, laikomos tekstilės klasika, neiškeltos. Tačiau nuo vakar miestas pilnas tekstilės meno ir jo kūrėjų. Visose miesto dailės galerijose veikia lietuvių ir užsienio autorių kūrinių parodos, tekstilės menas provokuoja praeivius tiesiog gatvėse, o Senamiesčio kavinėse vakarais „mezgamos“ tekstilinės instaliacijos iš pokalbių gijų.

Kūrinių gausa per tris aukštus

Pagrindinė Kauno meno bienalės „Textile 05“ paroda veikia M.Žilinsko dailės galerijoje. Pirmajame jos aukšte eksponuojami konkursiniai bienalės kūriniai, kuriuos šiemet dailininkai galėjo pateikti be jokių atrankos barjerų. Tereikėjo tik „pataikyti“ į tris šiųmetės bienalės temas: konceptuali idėja, naujų technologijų tekstilėje pritaikymas ir specifinei erdvei skirtas kūrinys. 145 menininkai iš 30 pasaulio šalių pateikė darbus pretenduodami į tris bienalės premijas.

Antrajame ir trečiajame galerijos aukštuose eksponuotos trijų kviestinių kuratorių parengtos parodos. Keiko Kavašima pristato iškiliausius japonų tekstilės menininkus. Praėjusios bienalės „Gerosios ir išvirkščios akys“ laureatės, garsios tekstilininkės iš Suomijos Silja Puranen sudarytoje kolekcijoje atsispindi naujausios Europos tekstilės meno tendencijos. Džonas Erikas Risas pristato mums lig šiol nelabai žinomą JAV tekstilę.

Vėjas, prezervatyvai ir tiesios siūlės

Vakar pavakare įvykusio bienalės atidarymo metu jau paskelbti ir jos laureatai. Premija konceptualios idėjos kategorijoje atiteko buvusiai kaunietei menininkei, dabar gyvenančiai Vokietijoje, Patricijai Gilytei. P.Gilytė bienalei pateikė vaizdo filmą „Iš nugaros“, kuriame užfiksuota, kaip tekstilinės medžiagos, žmogaus kūnas, vėjas, jūros ošimas susipina į vientisą erdvinį kūrinį.

Premiją už specifinei vietai skirtą tekstilės kūrinį pelnė menininkė iš Pietų Afrikos Respublikos Fijona Kirkvud. Jos kūrinys – iš daugybės spalvotų prezervatyvų sudėliotas žodis „Išgyventi“ buvo sukurtas eksponuoti vienoje PAR parduotuvių.

Į Kauną atsiųstame filme užfiksuotas ne tik instaliacijos kūrimo ir eksponavimo procesas, bet ir F.Kirkvud kūrinio išprovokuoti vietinių pokalbiai apie AIDS grėsmę – viena didžiausių Afrikos problemų.

Premija „technologijų“ kategorijoje, bienalės tarptautinės vertinimo komisijos valia, atiteko kaunietei tekstilininkei Ingai Likšaitei. Jos kūrinys „Dvigubas portretas-7“ – realistinis portretas, sukurtas tik tiesiomis siuvinėjimo mašina siūlėmis. Atvaizdo realumas pasiekiamas tik keičiant siūlų atspalvius.

Bienalės diplomais apdovanoti dar šeši tekstilės menininkai: Symusas Mak Ginesas iš Airijos, kaunietės Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir Lina Jonikė, Eglė Ganda Bogdanienė, Danika Majer iš Didžiosios Britanijos bei norvegė Inga Bliks.

Diskutuos apie renginio sėkmę ir problemas

Šį kartą Kauno meno bienalę „Textile“ surengė vėl kita komanda. Pasak šiųmetės bienalės vadovės Vitos Gelūnienės, bienalės organizacinis komitetas – atvira kas dveji metai savanoriškai susiburiančių žmonių grupė, kurios nesaisto priklausomybė vienai institucijai. Šios grupės nariai – menininkai, menotyrininkai, o jų skaičius nuolat kinta.

„Bienalės vadovai keičiasi beveik su kiekvienu renginiu – tai nulemia šio renginio dinamizmą ir gyvastingumą. Šiandien Kauno meno bienalė – jau iškilus šalies kultūrinis reiškinys, įsiliejęs į žymiausius pasaulio tekstilės meno renginius“, – tvirtino V.Gelūnienė.

Ar tai aklos sėkmės, nulemtos asmeninės iniciatyvos ir pasiaukojamos veiklos, pavyzdys, ar dėsningumas? Apie tai ketinama kalbėti šiųmetę bienalę vainikuosiančioje diskusijoje, įvyksiančioje šiandien 12.30 val. Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriuje. Kultūros renginių programuotojo iš Airijos Edo Kerol moderuojamoje diskusijoje apie Kauno meno bienalę bus kalbama visos Lietuvos kultūros politikos kontekste. Nepaisant to, kad ši bienalė yra nuolat remiama valstybinių institucijų, ji vis dar tebėra priklausoma nuo individualios iniciatyvos, neturinčios nieko bendro su valstybine kultūros politika. Tokia iniciatyva iki šiol buvo patikima ir bene vienintelė renginio garantija.

Galerijose – teminės parodos

M.Žilinsko galerijoje susipažinus su naujausiomis tekstilės meno tendencijomis, galima patraukti į dailės galerijas, kuriose veikiančios parodos skirtos konkrečioms temoms. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus centriniuose rūmuose demonstruojama lietuvių tekstilės klasika (Alfredos Marcinkienės mezginiai, siuvinėjimas ir aplikacijos), Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje galima pamatyti, kaip kelionių vaizdai įkvepia menininkus naujiems kūriniams (Zinaidos Dargienės „truputis Meksikos“). Galerijoje „Studija“ ir Sporto muziejuje prisistato būsimieji Lietuvos tekstilės asai – KDI studentai.

„Grafikos galerijoje“ veikiančioje parodoje „Siuvinys“ suomių ir lietuvių tekstilininkai bando pademonstruoti, kuo rankdarbis skiriasi nuo meno kūrinio. Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerijoje eksponuojami miniatiūriniai tekstilės kūriniai „Atviro laiško“ tema. Galerijoje „Meno parkas“ karaliauja milžiniški gobelenai, vaizduojantys vestuvių, piknikų dalyvius, nuausti garsios švedų menininkės Anikos Ekdal. „Eglės galerijoje“ galima pamatyti, kokių baigiamųjų studentų darbų pageidauja KDI dėstytojai (Bronės Neverdauskienės diplominis magistro darbas „1000 pasakojimų“).

Jei belankydami galerijas suabejosite, ar pamatėte jau visas tekstilės bienalei skirtas parodas, kiekvienoje galerijoje jūsų lauks renginio lankstinukai su žemėlapiu.

Prijuostės, klausyklos, rožinės kregždutės

Kauno architektų namų galerijoje veikianti menininkių grupės „Cooltūristės“ paroda „Mis(s)apropriacija“ priskirtina prie netradicinių šios bienalės reginių. Daugelis jų praeivius užklupo tiesiog gatvėje. Vakar tos pačios „Cooltūristės“, vadovaujamos menotyrininkės Laimos Kreivytės, prie M.Žilinsko galerijos stovinčio nuogo berniuko skulptūros prikabino rožinių kregždučių, įtartinai panašių į Juozo Mikėno kregždutes Senamiestyje.

Parkelyje prie Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerijos projektas „Virtuvė-dirbtuvė“ ironizavo „moterišką“, „buitišką“ tekstilės kūrimo ir suvokimo aspektą. Tik vakar trukusios akcijos metu parkelio medžiai buvo aprišti prijuostėlėmis. Pačių siūtomis ir masinės gamybos, senomis ir naujomis, tarybinėmis ir „smetoninėmis“, „vyriškomis“ ir „moteriškomis“, primenančiomis tobulą rankdarbį arba atvirkščiai – nepatogų ir neerotišką sovietmečio apatinį trikotažą. Iš virtuvės į dirbtuvę po atviru dangumi nukeliavusios prijuostėlės tarsi išverčia privačią sferą į išorę – privatu tampa vieša.

Menininkė Marija Teresė Rožanskaitė seną žibalinę M.Valančiaus gatvėje pavertė provokuojančia išpažinčių vieta. Raudonu kilimu uždengti laipteliai veda prie milžiniškų ausų, kurių spalvos simbolizuoja svarbiausias nuodėmes ir kurios šnabžda: „Tik niekam nesakyk“. Menininkė prie improvizuotos viešos klausyklos laukia politikų, nutarusių eiti „didžiausios išminties keliu“ – pasiryžusių prisipažinti klydus.

Britų menininko Džerardo Viljamso instaliaciją „Vidiniai pasauliai“ Vilniaus g. 26 namo languose galima stebėti ir šiandien. Seno buto languose išstatytas kryžius, apsuptas žvakių, bei ratas iš pliušinių žaisliukų, atkreipiantys dėmesį į kiekvieno žmogaus-lango pasaulio individualumą.
Žilvinė Petrauskaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.