Jei širdyje yra vietos mirusiesiems, dar daugiau jos turėtų rastis ir gyviesiems.
Lietuviai visada gerbė mirusiųjų atminimą. Baigę rudens darbus lapkričio pirmosiomis dienomis gausiai renkasi į kapines, apipildami jas baltais žiedais ir paskandindami žvakių šviesoje. Pasitaiko ir tokių žmonių, kurie per Vėlines į kapines ateina kaip į didžiulę parduotuvę, kur susitinka daug pažįstamų, pasišneka ir… užmiršta prie kapo pasimelsti ar, susitikę su giminėmis prie bendro stalo, prisiminti savo mirusiuosius.
Nepagarba mirčiai
Paklauskite bet kurio studento ar moksleivio vienos iš savo senelių mergautinės ar prosenelio pavardės. Atsakymo greičiausiai nesulauksite. Praėjusio šimtmečio pradžioje šeimos žinojo ne tik tai, bet ir dar gilesnes giminės šaknis. „Tą informaciją vaikai ir jaunimas girdėdavo nuo mažens, nes buvo paprotys Vėlinių dieną ir savaitę visiems mirusiųjų giminėms rinktis kapinėse su savo atžalomis ir senaisiais šeimų nariais. Pastarieji prie kapo ar bendrų vaišių metu pasakodavo apie mirusiuosius. Vaikai išgirstus pasakojimus dėdavosi į savo galveles. Ir tai kartodavosi kasmet. Dabartis liudija, kad šis paprotys silpsta. Tad auga daug vaikų ir jaunimo, kurie nieko nežino apie savo giminę, savo mirusiuosius, nesidomi giminės šaknimis”, – aiškino etnologė Gražina Kadžytė.
Tad visai nenuostabu, kad dažnam jaunam žmogui nebeliko pagarbos ne tik savo giminės mirusiesiems, bet ir mirčiai apskritai. Jau tapo priimtinas šėtoniškas tyčiojimasis iš mirties, pasitelkus suholivudintą Heloviną. „Tai klubinė tradicija, visiškai svetima mūsų tautai, – įsitikinusi G.Kadžytė. – Jaunimas turėtų žinoti, kad senasis Helovinas yra kilęs iš Užgavėnių. Jo prasmė išsikreipė dėl įvairių priežasčių. Kad ir kaip būtų, iš mirties tyčiotis negalima. Dabar pats laikas prisiminti – kokiu saiku seikėjam, tokiu bus ir mums atseikėta”.
Panašiai šia tema kalbėjo ir Tėvas Stanislovas. „Prie kiekvieno kapo mes pajuntame, kad išėjusieji sujungia mus su giliuoju, amerikonizmo neatskiestu tikėjimu, su tautos šaknimis”, – sakė kunigas vienuolis.
Žvakes išstumia žibintai
Nenustebkime Vėlinių išvakarėse pamatę atokiose kapinėse liepsnojantį laužą – tai senas lietuvių paprotys. Beje, Dzūkijos kaimų kapinaitėse ši tradicija išlikusi iki šiol – liepsnoja seni sutrešę kryžiai ar kapinių tvorų dalys, nulūžusios medžių šakos ir šakelės. Prie tokio laužo žmonės meldžiasi ir gieda. „Šiame paprotyje glūdi gili tautos išmintis. Juk vietoje sudegintų meistrai per žiemą padarydavo naujus kryžius ir tvoreles, pastatydavo juos kapinėse pavasarį. Beje, kapavietė giminei priklausydavo tol, kol vietoje sutręšusio ir sudeginto seno kryžiaus buvo atstatomas naujas. Jei to neįvykdavo, kapavietę užimdavo kita giminė”, – pasakojo etnologė.
Laužus ilgainiui išstūmė žvakės, kurios kapinėse dega ne taip seniai, nes vaškas buvo labai brangus. Dabar įprastas žvakes baigia išstumti įvairaus dydžio ir degimo trukmės žibintai. Besilaikantieji senosios tradicijos, uždega žvakes, tačiau gyvename tokiais laikais, kai tą patį vakarą vyras ir žmona negali suspėti į visas kapines, nes jų tėvai palaidoti skirtingose Lietuvos vietovėse. Tokiu atveju dažniausiai perkami ir uždegami net porą parų degantys žibintai. Praverčia žibintai ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, lietingu bei vėjuotu oru.
Santarvės su mirusiaisiais diena
Anksčiau Vėlinės tęsdavosi ne vieną dieną, o visą mėnesį – nuo spalio vidurio iki lapkričio vidurio ir vadinosi Ilgėmis, o laikotarpis tarp lapkričio 1-os ir 8-os dienų – Vėlinių oktava. Tomis dienomis buvo meldžiamasi bažnyčiose, duodama išmalda elgetoms, kad šie pasimelstų už giminės mirusiuosius, lankomi kapai, susitikdavo giminės. Anot G.Kadžytės, dabar įsivyravo tradicija mirusiųjų kapus lankyti Vėlinių išvakarėse. Tai teisinga – Vėlinių dieną mirusieji tegul pabūna su jiems paliktais mūsų pagarbos ženklais – paskutiniais rudens gėlių žiedais ir žvakelėmis. Tikima, kad mirusiųjų vėlės tą dieną grįžta į namus. Tai liudija buvęs paprotys padengti Vėlinių dieną vėlėms stalą, o paskui, apvertus staltiesę, patiems susėsti prie to stalo.
Tikima, kad, mirus žmogui, jo siela transformuojasi į vėlę, kuri tris dienas būna šalia mirusiojo, kartu su gyvaisiais palydi mirusįjį į kapus, grįžta prie gedulingų pietų stalo ir pasilieka namuose iki devintos dienos. Todėl tomis dienomis įprasta tik labai pagarbiai kalbėti apie velionį. Devintąją dieną po mirties vėlė atsisveikina su namais. Per vadinamąjį keturnedėlį vėlės ryšiai su vietove, kur gyveno mirusysis, susilpnėja, o po metų ji „iškeliauja į dausas”. Po to mirusieji prisimenami per Vėlines. Beje, per Adventą – nuo gruodžio pradžios iki Kalėdų negalima kirsti miško, kad tą šaltą ir tamsų metų tarpsnį turėtų kur prisiglausti mirusiųjų vėlės, dar neiškeliavusios į dausas.
Anot senojo etnografo Mikalojaus Katkaus, jei širdyje yra vietos mirusiesiems, dar daugiau jos turėtų rastis ir gyviesiems. Tikėkimės, kad spalio pabaigą ir lapkričio pradžią daugelis tautiečių skirs santarvei su mirusiųjų pasauliu, protėvių vėlėmis, giminės istorijos pakartojimui ir nepamirš uždegti žvakelių ant nelankomų kapelių.
Virginija Skučaitė