Seimo Pirmininkui Artūrui Paulauskui šią savaitę viešint Maskvoje, interneto svetainėje „Regnum.ru”, kuri Rusijos valdžios pavedimu didžiausią dėmesį skiria Baltijos šalims, paskelbtas apžvalgininko Viktoro Olžičiaus komentaras su itin iškalbingu pavadinimu „Briuselis išmokys Lietuvą draugauti su Rusija?”
„Kodėl taip karingai Rusijos atžvilgiu nusiteikusiam Seimo spikeriui prireikė dvišalių santykių šilumos, apie kurią jis prakalbo Maskvoje? Kodėl Lietuva nei iš šio, nei iš to neva ketina keisti toną? Atrodo, jos žvilgsnis krypsta į Briuselio, į ES ir NATO pusę. Ar ne pagal komandą iš ten vienais ar kitais atvejais, keisdami įtūžį į nuolankumą, veikia Lietuvos politikai”, – ne tiek spėliojama, kiek beveik konstatuojama išsamiame komentare.
Jame išties paliesta labai svarbi problema: Lietuvos, kaip ES narės, santykiai su Briuseliu, kuriam tuo pat metu yra labai svarbi strateginė partnerystė su Maskva.
Lietuvos užsienio politikos koncepcija iki šio rudens buvo grindžiama nerašyta nuostata, kad, įstojusi į ES ir NATO, mūsų šalis bus kaip pas Dievą užantyje – neliks jokių grėsmių, jokių politinių skersvėjų.
Bet realybė pasirodė esanti kitokia. Politologas Raimundas Lopata, komentuodamas A.Paulausko vizito į Maskvą priežastis, konstatavo, kad „naujoje situacijoje būtina matyti pagrindinį procesą – stiprėjantį didžiųjų Europos valstybių ir Jungtinių Valstijų pragmatizmą Rusijos atžvilgiu, todėl sėdėti apkasuose – beviltiška”.
Kitaip sakant, Vilniuje irgi turi būti daromos atitinkamos išvados, jeigu tiek ES didžiosios valstybės, tiek Vakarai apskritai vadovaujasi principu, prie kurio nelimpa jokios emocijos: savi marškiniai – arčiau kūno.
Du rugsėjo įvykiai Lietuvos politinį elitą privertė iš naujo įvertinti situaciją, kurioje esame. Vienas jų – naikintuvo „Su-27” avarija. Lietuvos (ir automatiškai NATO) sieną pažeidus Rusijos orlaiviui, ES būstinėje ir Aljanse pirmosiomis dienomis tvyrojo kapų tyla.
Vašingtone, draugyste su kuriuo Vilnius neslepiamai didžiuojasi, irgi niekas nepanoro trikdyti „bičiulio Vladimiro” dėl incidento, nes Baltiesiems rūmams, kurių strateginis partneris yra Kremlius, kova su talibais, „Al Qaeda” piktadariais ir kitais tarptautiniais teroristais yra svarbiausias prioritetas.
Kulminacija tapo Rusijos ir Vokietijos sutartis dėl naujo dujotiekio tiesimo Baltijos dugnu. Kancleris Gerhardas Šrioderis, Maskvai džiūgaujant, pareiškė, kad Vokietijos ekonominė politika formuojama tik Berlyne, ir niekur kitur.
Reaguodami į tai, politikai Vilniuje logiškai iškėlė beveik hamletišką klausimą: ar tikrai egzistuoja vieninga ES užsienio politika, jeigu kai kurios valstybės veikia autonomiškai, paisydamos tik savo interesų? Atsakymo jie nesulaukė, bet buvo priversti padaryti nemalonią išvadą: šių dienų pasaulyje beveik viską nulemia geopolitiniai sumetimai ir strateginiai interesai.
Todėl minėtasis V.Olžičius neapsakomai džiūgauja, kad „Vilnius gavo gerą pamoką”. Jis yra tvirtai įsitikinęs, kad „Briuselis privers Lietuvą draugauti su Rusija”.
Nesižavėdami tokia draugyste, Lietuvos vadovai puolė aimanuoti. Prezidentas interviu Prancūzijos laikraščiui „Le Figaro” kritikavo Vokietiją už visišką Lietuvos gyvybinių interesų ignoravimą. Prieš tai premjeras pokalbyje su „Der Spiegel” apkaltino Berlyną sudarius suokalbį su Maskva.
Švaistymasis kaltinimais – ne tas kelias, kuriuo derėtų eiti. Atėjo metas mūsų politikams parodyti aukštąjį pilotažą – pademonstruoti visus savo diplomatinius sugebėjimus aukščiausiojo lygio derybose, atsisakant švaistymosi priekaištais, ypač tada, kai šaukštai, kaip sakoma, jau po pietų.
Dažnai guodžiamės, jog esame nedidelė šalis, su kuria esą nesiskaitoma. Bet diplomatijos meno aukštą lygį jau seniai demonstruoja į didelės valstybės statusą nepretenduojanti Suomija, kuriai itin sunki dalia teko „šaltojo karo” metais, kai ji nepaprastai išradingai laviravo tarp Rytų ir Vakarų.
Politologo R.Lopatos nuomone, „visos valstybės turi savų interesų, juos suderinti ne visada pavyksta, kartais žaidėjas iš žaidimo laikinai išstumiamas; tokiu atveju svarbu ieškoti naujų kelių, kaip vėl dalyvauti žaidime”.
Taigi nustokim aimanuoti ir vėl kibkim į žaidimą, nes tikrai pralaimi tik tas, kuris nežaidžia.
Leonas Žalys