Jokios kitos profesijos darbuotojai nėra taip kontroliuojami, kaip įvairios instancijos kontroliuoja jūrininkus.
Reguliarios atestacijos, uosto kontrolės inspekcijos laivuose, medicininė apžiūra – tai tik įvairiausių tikrinimų sąrašo pradžia. Didesnis dėmesys jūrininkams atitinka aukštą jų profesinės rizikos laipsnį: jūroje turi dirbti tik gerai pasirengę, tvirti ir sveiki žmonės.
Jūrininkai nemurma, tačiau apmaudą kelia išgalvoti, formalūs tikrinimai, kurių kitose jūrų valstybėse nėra.
Valdininkų žaidimai
Lietuvos laivyno jūrininkai daugiau kaip dešimtmetį veltui bandė atsikratyti formalios procedūros Klaipėdos uosto direkcijos uosto priežiūros tarnyboje ir Klaipėdos visuomenės sveikatos centro medicinos karantino poste „atsižymėti” prieš išskrendant į užsienio uostuose stovinčius laivus. Neva to reikia darbo stažo laive apskaitai ir vakcinacijos patikrinimui.
Pasaulyje jūrininko darbo stažą patvirtina laivo kapitono išduota pažyma, o skiepus sanitarijos gydytojai patikrina atplaukimo uoste. Tačiau Susisiekimo ministerijos, į kurią ne kartą kreipėsi Lietuvos laivų savininkai, valdininkai tvirtai laikėsi savo: mūsų tvarka kitokia, ją numatė Klaipėdos uosto laivybos taisyklės (kurias, kaip žinome, rašo tie patys valdininkai; vis dėlto mūsų skaitytojai jūrininkai padėjo išaiškinti beprasmiškos procedūros autorių).
Įdomiausia: kai prieš kelis mėnesius „Klaipėdos” žurnalistai pasidomėjo, kokia konkreti šios nuostatos formuluotė, paaiškėjo, kad dar praėjusių metų gruodį toks punktas tyliai dingo iš taisyklių. Taip tyliai, kad beveik metus niekas, net ir pati uosto priežiūros tarnyba, apie tai nenumanė.
Vadinasi, užuot ramiai ruošęsi išskristi į laivą, jūrininkai be reikalo lakstė iš vieno miesto galo į kitą, vos spėdami „atsižymėti” jau minėtose dviejose instancijose. Kodėl taip buvo tyčiojamasi iš žmonių, kodėl laivybos kompanijos nebuvo įspėtos, kad ši procedūra panaikinta, – suprantama, tai retorinis klausimas.
Medikai pasipiktino
Kai ši negraži istorija buvo paskelbta „Klaipėdos” laikraščio puslapiuose, laivybos kompanijos apsidžiaugė ir liovėsi siųsti jūrininkus „atsižymėti” į uosto priežiūros tarnybą bei medicininio karantino postą. Beje, pastarasis įsikūręs KLASCO teritorijoje. Norėdami patekti į jį, jūrininkai stovėdavo eilėse į leidimų biurą, o už leidimą mokėdavo iš savo kišenės.
Tačiau tada pasipiktino medikai. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro direktorius Rimantas Pilipavičius išsiuntinėjo laiškus keturioms laivybos kompanijoms (nors Lietuvoje jų yra gerokai daugiau), informuodamas, kad „laivų savininkai nevykdo Lietuvos higienos normos „Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir teritorijos medicininės karantininės apsaugos taisyklės” 13.3, 13.4 ir 23.7 punktų”.
„Laivų atsakingi darbuotojai, išvykdami į užsienio uoste stovintį laivą, neatvyksta į Klaipėdos visuomenės sveikatos centro medicininio karantino postus. Todėl jų specialistai negali patikrinti įgulos tarptautinių vakcinacijos sertifikatų bei instruktuoti laivų atsakingus darbuotojus apie numatomų aplankyti šalių epidemiologinę situaciją užkrečiamų ligų atžvilgiu ir prevencines priemones”, – rašoma laiške.
R. Pilipavičius taip pat paaiškino, kokios pavojingos ligos šiuo metu registruojamos Alžyre, Konge, Tanzanijoje, Madagaskare, Peru, JAV, Kinijoje ir Indijoje, pastebėjo, kad kyla grėsmė jas įvežti į Lietuvą. Jis pareikalavo, kad būtų laikomasi jau minėtų normų: „Asmenis, atsakingus už medicininę priežiūrą laive, prieš išvykstant į užsienio uoste stovintį laivą, nukreipti į medicininio karantino postus pavojingų ligų profilaktikos mokymui ir medicininės dokumentacijos patikrinimui”.
Pro patikrinimų tinklą
Mokyti ligų profilaktikos – be abejonės, naudinga. Bet kodėl tai turi būti daroma parinktinai ir būtinai karantino poste, į kurį galima patekti tik su leidimais?
Asmenys, atsakingi už medicininę priežiūrą laivuose, – kapitonai ir vyresnieji padėjėjai. Jie nuolat lanko medicinos kursus, kur ir galima mokyti šios profilaktikos. Jeigu būsime nuoseklūs, kodėl Visuomenės sveikatos centras nesusirūpino Lietuvos kapitonais ir vyresniaisiais padėjėjais, dirbančiais užsienio laivuose? Juk jie taip pat gali užsikrėsti ir parvežti ligą į Lietuvą.
Beje, ar esama kokio nors medicininio kordono žmonėms, grįžtantiems iš epidemiologine prasme pavojingų šalių? Ne tik jūrininkams, bet ir kitiems piliečiams. R. Pilipavičiaus nuomone, minėto dokumento pavadinimas kaip tik tai ir rodo – sienų ir teritorijos apsaugą nuo užkrato prasiskverbimo. Bet kuo čia dėti jūrininkai, išvykstantys iš tėvynės ir medikų komisijos pripažinti sveiki?
Iš laiško matyti, kad į karantininį postą turi atvykti tik atsakingieji už medicininę priežiūrą – kapitonai ir vyresnieji padėjėjai. Vadinasi, tik jie bus tikrinami dėl skiepų. Dabar retai keičiami iškart visi įgulos nariai – gal tik „Baltlantos” žvejybos laivuose. Prekybos laivuose įgulos neretai keičiasi palaipsniui, po 2-4 žmones, ir ne visada su tokia grupe skrenda kapitonas ar vyresnysis padėjėjas.
„Ne visi mūsų laivai dirba rizikos šalyse. Daugelis plaukioja tik Baltijos jūroje, kur nereikia nei vakcinacijos, nei užkrečiamų ligų profilaktikos mokymo. Gal bent šiuos kapitonus galima atleisti nuo lankymosi karantino poste?” – svarstė vienos laivybos kompanijos kadrų skyriaus darbuotojas.
„Turint šiuolaikinių ryšio priemonių informaciją apie šalių, į kurias plaukia Lietuvos laivai, epidemiologinę padėtį nebūtina jūrininkams perduoti asmeniškai. Kur kas greičiau ir patikimiau ji pasieks įgulą, jeigu į laivą bus perduota per laivybos kompaniją. Jūrininkai ją sužinos praktiškai tą pačią dieną”, – tvirtino kitos kompanijos personalo inspektorius.
Jų žodžiai pagrįsti.
„Savanoriška” prievarta
Laivybos kompanijos taip pat nesupranta, kodėl Klaipėdos visuomenės sveikatos centras apsiėmė tikrinti Lietuvos laivyne dirbančių jūrininkų vakcinaciją. Juk tai uostų, į kuriuos atplaukia laivai, sanitarinių karantino tarnybų reikalas.
„Siųsdami jūrininką į reisą, mes žinome, kur plauks jo laivas. Turime sąrašą šalių, kur būtina pateikti vakcinacijų nuo geltonosios karštligės, choleros ir kt. sertifikatą. Suprantama, apie tai įspėjame. Laivo savininkui neparanku neturėti sertifikato, nes laivui gali būti taikomos sankcijos – uosto valdžia neatidarys sienos. Beje, nuo tos pačios geltonosios karštligės galima pasiskiepyti ir uoste, į kurį atplaukė laivas. Tik tada jūrininkui tai kainuos ne 80 litų, kaip pas mus, bet 150 dolerių”, – pastebėjo vienas patyręs kadrų darbuotojas.
Kiti skiepai, kuriuos jūrininkams įkyriai siūlo viena privati bendrovė, neprivalomi. Kam jam skiepytis nuo erkių, jeigu jis rytoj išplauks į jūrą? Ar skiepytis nuo hepatitų, maliarijos, choleros – paties jūrininko medicininės kultūros reikalas.
Buvo gaila žiūrėti į vieną studentą praktikantą, kurį ši privati bendrovė „apsuko” net 290 litų. Suplukęs iš jaudulio, iš kabineto jis išėjo vos ne verkdamas.
„Ko tu, kvailuti, pasidavei? Būtum tvirtai pasakęs, kad atsisakai skiepytis, jie ir būtų atstoję. Jų toks verslas – piršti skiepus”, – per vėlai patarinėjo studentui patyręs jūrininkas.
„Aš net nesupratau, sutrikau, pasakė – reikia. Išleidau paskutinius mamos pinigus”, – krimtosi vaikinas.
Suprantama, ši privati bendrovė per jėgą nieko neverčia skiepytis. Tačiau moka daryti spaudimą, ypač jauniems jūrininkams.
„Atėjau pasiskiepyti nuo geltonosios karštligės. Pusę valandos nepaleido, įtikinėdami, kad man reikia skiepų nuo A ir B hepatitų. Garsiai suabejojo dėl mano kultūros, aukštojo išsilavinimo. Išgirdau tiek nemalonių žodžių – išėjau kaip nesava. Gerai, kad vyras buvo papasakojęs apie jų metodus, todėl tvirtai laikiausi. O jauni vaikinai nemoka ginčytis ir neatsilaiko prieš tokį spaudimą”, – pasidalijo įspūdžiais jūrininko žmona.
Į medicinos komisiją atėjusius jūrininkus klaidina tai, kad bendrovė įsikūrusi vienoje Jūrų medicinos centro patalpoje. Daugelis net nežino, kad ji šį kabinetą nuomoja, ir mano, kad vakcinacija – centro reikalavimas, o ne jų savanoriškas pasirinkimas. Tokioje situacijoje labai patogu sukti savo verslą: klientai patys plaukia į rankas, ateidami duoti kraujo į gretimą kabinetą.
Matyt, norėdami paspausti psichologiškai, privačios bendrovės darbuotojai reikalauja, kad jūrininkai jų žurnale pasirašytų atsisakantys skiepytis. Tada atsitraukia net ir nepatikliausi, nesuvokdami, kad toks reikalavimas – neteisėtas. Ne visi atkreipia dėmesį į koridoriuje kabantį stendą su informacija apie tai, kokiose šalyse reikalaujama vakcinacijos sertifikato.
Jelena Listopad