„Kuriu, nes to noriu – negaliu paaiškinti, kodėl. Tam norui pasipriešinti – taip pat ne mano jėgoms”, – sako dvidešimtmetis Augustinas Našlėnas: tapantis, piešiantis, fotografuojantis ir kuriantis videofilmus.
Klaipėdos savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje vaikinas atidarė savo parodą „Jaunystės kryžkelės”. Tai – jaunojo menininko debiutas, nes piešinius ir tapybą plačiajai visuomenei jis pristato pirmą kartą.
Prieš parodą Augustinas, pavasarį susibūrusios menininkų grupės „Giedra zona” narys, šiek tiek jaudinosi. Nerimavo, ar susirinks žiūrovai. Sako, kad jam įdomiausias toks bendravimo būdas su žiūrovu – per kūrinį. „Tai tarsi kodas, kurį kiekvienas gali perskaityti skirtingai, taip, kaip jam malonu”, – svarsto Augustinas. Tačiau netrukus jo darbus jau tyrinėjo daugybė akių – pasveikinti su paroda susirinko daug draugų ir bendramokslių.
Apie parodą Augustinas sako, kad norėjo parodyti ir naujausius, ir jau gana senus savo kūrinius. Jis šia paroda nenori nustebinti, šokiruoti: „Kūryboje man svarbiausia nuoširdumas, – tvirtina vaikinas. – Nesvarbu, ką darau, ar tapau, ar fotografuoju, ar montuoju videofilmuką, stengiuosi, kad kiekviena to kūrinio dalelė būtų pajausta, išgyventa. Kad kiekviena iš jų sakytų apie mano būseną tuo metu arba bent perduotų žiūrovui tam tikrą mintį ar suvokimą.”
Augustinas įsitikinęs, kad šiuolaikiniame mene nebėra prasmės ieškoti absoliučiai naujos meninės išraiškos, o išsiskirti iš kitų galima tik būnant savimi. „Būk savimi, kai kuri, ir padarysi originaliai, nes vienodų žmonių nebūna”, – samprotauja menininkas. Koks yra jo kūrybos stilius, anot Augustino, kalbėti dar anksti, nors daug kas pastebi jo darbuose romantiškų bruožų. Augustinas, kaip ir kiti jo bendraminčiai „Giedroje zonoje”, labai domisi pagoniškąja baltų kultūra. „Šioje parodoje tai atspindi tik instaliacija, – į savo paties darytus pseudo krikštus, pasislėpusius tarp žolių, pamoja moderniuoju pagonimi vadinamas Augustinas. – Tačiau ateityje mano kūryboje pagoniškų simbolių bus dar daugiau.”
Pagonybe domisi net ir jaunesnysis Augustino brolis Kristijonas. Jam dar tik keturiolika, tačiau paauglys jau visa galva pasinėręs į kūrybą, tiesa, kiek kitokią nei brolis.
„Kuriu muziką, groju elektrine gitara. Bandau išlaikyti pagoniškąjį „black metal” stilių”, – pasakojo Kristijonas, kurio muzikinius eksperimentus galėjo išgirsti ir parodos lankytojai. Atidarydamas parodą Augustinas pristatė ir keletą savo videofilmų, kuriems muziką sukūrė brolis.
„Tai mano eksperimentai su garsu, kurį išgaunu įvairiausiais būdais”, – pasakojo jaunasis muzikantas, beje, jau įkūręs ir savo grupę „Altorių šešėliai”.
„Grupėje kol kas tik vienas žmogus – aš pats… Tačiau tikiuosi, kad ateityje narių bus daugiau”, – vylėsi bendraminčių ieškantis Kristijonas.
Vienam iš brolio kūrinių „Gelsvas mėnuo” Augustinas sukūrė videoklipą.
Augustino filmai mistiški ir, kaip jis pats sako, įkvėpti gamtos. Vieną 9 minučių filmuką jaunuolis sukūrė pagal mėgstamų poetų poeziją. „Tai tik būsimo mano filmo eskizas, – pabrėžė Augustinas. – Sukurti filmą pagal P. Širvio ir V. Mačernio poeziją – mano sena svajonė.”
Kaip jis pats vertina savo debiutą? „Galima ir geriau, – šypsosi. – Pasilieku vietos tobulėti. Džiaugiuosi, kad galiu pamatyti savo darbus neutralioje erdvėje, tarsi svetimo žmogaus akimis. Matau savo silpnybes ir bandau daryti išvadas. Tai man svarbu, nes vis dar ieškau savo kelio.”
Parodos pavadinimas, anot Augustino, taikliai atspindi dabartinę jo būseną – jis jaučiasi esąs kryžkelėje.
Ką mėgsta labiau – tapyti, fotografuoti ar filmuoti? Augustinas susimąsto. „Aš dar blaškausi, negaliu pasakyti, kas man artimiau. Fotografuoju netgi daugiau nei tapau. Dėl techninių dalykų fotografija man yra labiau prieinama. Šiuo metu grupėje bandome išplėtoti mums visai naują dalyką – fototapybą. Dar nerodome šių darbų, nedrįstame, tačiau ateityje būtinai parodysime.”
Augustinas dirba ir studijuoja – vienoje įmonėje projektuoja baldus bei mokosi grafinio dizaino Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. Tiesa, apie savo studijas jis kalba nenoriai. „Mūsų netenkina estetika, kuri dabar taip propoguojama, norėtųsi, kad būtų labiau paisoma lietuviškosios tradicijos”, – kalbėjo „Giedros zonos” narys.
Giedrė Petkevičiūtė