Klemensas Griauzdė, išgyvenęs 78-erius metus, spinduliavęs neišsenkama energija, gyvenimo išmintimi, lyg tvirtas lietuviškas ąžuolas buvo pašauktas atlikti rimtą ir kilnią muziko misiją. Aprėpęs įvairiausius muzikinės veiklos barus, telkęs aplink save sutiktus profesionalius muzikus bei muzikos ir dainos mylėtojus, jis buvo ir yra puikus pavyzdys, skatinantis darbui, įkvepiantis kūrybai ir žmogiškam tarpusavio bendravimui.
Subūrė chorą
K.Griauzdė gimė 1905 m. birželio 1 d. Rygoje. Norą mokytis muzikos įkvėpė vaikystėje iš močiutės išgirstos pasakos ir lietuvių liaudies dainų melodijos bei didmiesčio parke dūdų orkestro koncertų skambesys. Bendrojo lavinimo dalykų mokėsi Rygoje ir Vitebske, kai, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, tėvas atsidūrė kariniame dalinyje. 1919 m. šeima sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Linkuvos miestelyje.
Šiauliuose K. Griauzdė baigė pradžios mokyklos mokytojų kursus. 1924-1926 m. dirbo mokytoju ir vargonininku Lauksodyje (Pakruojo r.). Tuo pačiu metu Lauksodyje suorganizavo pirmąjį bažnytinį mišrų chorelį, kurį mokė ir pasaulietinių dainų.
Tolimesnis gyvenimas susijęs su Kaunu, kur, atlikdamas karinę tarnybą, pradėjo mokytis Valstybinės muzikos mokyklos vargonų skyriuje pas prof. J. Naujalį. Kariniame dalinyje subūrė vyrų chorą, o atlikęs karinę prievolę, dirbo vargonininku Kauno karo ligoninės koplyčioje.
Po metų (1928) pradėjo vadovauti Karo mokyklos kariūnų vyrų chorui. Su 1928 m. suburtu „Dainos” draugijos Šančių skyriaus mišriu choru K. Griauzdė dalyvavo 1930 m. trečiojoje Lietuvos dainų šventėje, skirtoje Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties minėjimui.
Tapo meno vadovu
Intensyvų gyvenimą Kaune papildė ir kitokie darbai: 1933-1939 m. dirbo Lietuvių muzikos draugijos pirmuoju sekretoriumi, buvo atsakingas už chorus, žurnalo „Muzikos barai” redakcinės komisijos narys. 1940-1941 m. K. Griauzdė dirbo Kauno konservatorijos bibliotekos vedėju ir dėstytoju, 1941-1945 m. Kauno jaunimo teatro muzikos dalies vedėju ir dirigentu.
Reikšmingas kūrybinės veiklos tarpsnis susijęs su Klaipėda. Į ją K. Griauzdė atvyko iš Kauno po daugiau nei dviejų dešimtmečių intensyvios profesinės, organizacinės ir kūrybinės veiklos, kai nuo 1945 m. lapkričio 16 dienos Lietuvos TSR Meno reikalų valdybos įsakymu buvo paskirtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatro meno vadovu ir dirigentu.
Naujos pareigos buvo dar vienas atsakingas gyvenimo etapas. Per labai trumpą laiką suburti dainininkus, baleto artistus ir orkestrantus padėjo patirtis bei sugebėjimas „gražbyliauti”. Juk Klaipėda karo metais buvo virtusi griuvėsiais. Teatras per stebuklą liko sveikut sveikutėlis. Prieš tai pasidarbavus išminuotojams, įsisiūbavo rimtas muzikinis darbas. Po vienu stogu triūsė du kolektyvai – Muzikinės komedijos teatras ir Dramos teatro trupė.
Nutraukė pastatymus
Per keletą metų (iki teatro uždarymo 1949-aisiais) buvo suburti dainininkai ir orkestrantai bei pastatytos muzikinės pjesės, operos ir operetės: J. Švedo „Eglė žalčių karalienė”, B. Aleksandrovo „Manoji Giuzel”, Ž. Ofenbacho „Peri-kola”, I. Dunajevskio „Laisvasis vėjas”, R. Planketo „Kornevilio varpai”, K. Griauzdės „Pelenė”, Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjas”. Deja, pradėtos repetuoti operos P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas” bei Dž. Verdžio „Traviata” rampos šviesos nebeišvydo.
Nutraukus teatre operos pastatymus, K. Griauzdė iš muzikos mokyklos dėstytojų ir gabiausių jos mokinių bei likusių teatro orkestrantų kartu su direktoriumi J. Karosu suorganizavo simfoninį orkestrą ir abu pasikeisdami dirigavo surengtuose koncertuose. 1953 m. prie Klaipėdos vykdomojo komiteto K. Griauzdė dar spėjo suorganizuoti mišrų chorą, kuriam vadovavo iki 1954-ųjų, kol išvyko dirbti į Vilnių.
Įkūrė katedrą
K. Griauzdės dėmesys Klaipėdai ir ryšiai su muzikos mokykla niekada nenutrūko: esant progai vis užsukdavo į ją, buvo daug kartų valstybinių egzaminų vertinimo komisijos pirmininkas.
Nuo 1954 m. iki mirties dirbdamas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Muzikos teorijos katedros vyr. dėstytoju, nuo 1970 m. – Choro dirigavimo katedros docentu, nuo 1975 m. eidamas profesoriaus pareigas, jis išugdė 54 choro dirigentus ir 5 muzikologus. Tarp jų prof. H. Perelšteinas – berniukų choro „Ąžuoliukas” įkūrėjas ir meno vadovas, R. Balčiūnas – valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas” įkūrėjas ir vyr. dirigentas, muzikologai V. Juodpusis, L.Šaltenis bei buvęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius prof. J. Antanavičius, KU Menų fakulteto prof. K. Kšanas. 1956 m. K. Griauzdė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute suorganizavo Muzikos katedrą ir kurį laiką jai vadovavo.
Organizavo šventes
Stebina K. Griauzdės visuomeninių darbų gausa. Jų didelė dalis susijusi su Klaipėda. Dar tarpukario Lietuvoje jis buvo įvairių draugijų ir organizacijų rengiamų dainų švenčių pagrindinis vadovas. Pokario metais K. Griauzdė taip pat buvo daugelio rajonų, miestų, respublikinių dainų švenčių dirigentas, įvairių metodinių ir meno komisijų narys, chorų apžiūros ir konkursų žiuri pirmininkas arba narys, nepakeičiamas Baltijos studentų dainų švenčių „Gaudeamus” organizatorius ir vyr. dirigentas. 1965 m. K. Griauzdei suteiktas Nusipelniusio artisto garbės vardas.
Prisiminti ir pagerbti šį Lietuvai ir Klaipėdos kraštui daug nusipelniusį dirigentą, pedagogą ir kompozitorių birželio 6 dieną klaipėdiečiai ir svečiai susirinko KU Menų fakulteto koncertų salėje į S. Šimkaus konservatorijos ir chorinės bendrijos „Aukuras” surengtą vakarą-koncertą.
Parengė Stefa Rimkevičiūtė